sociãlinė poltika, principai ir veikla, kurios didžiąją dalį sudaro ekonominių išteklių paskirstymas ir piliečių gerovės (gerovės valstybė) užtikrinimas. Sudaro švietimo, sveikatos priežiūros, nusikalstamumo prevencijos, ekonominio saugumo, socialinės gerovės planai, programos ir priemonės. Socialinę politiką kurti skatina konkrečioje visuomenėje vyraujančios vertybės, tradicijos, papročiai. Socialinės politikos rengėjai ir įgyvendintojai gali būti valstybės institucijos, nevyriausybinės organizacijos, pavieniai asmenys. Jų vyravimas socialinėje politikoje priklauso nuo konkrečios visuomenės svarbiausių gerovės šaltinių. Socialinę politiką dažniausiai vykdo valstybės institucijos įvairiu lygmeniu: vietiniu, valstybės, nacionaliniu. Valstybės institucijos (pvz., ministerijos), ne pelno institucijos ir pelno siekiančios organizacijos, teikiančios socialines paslaugas, formuoja, vykdo ir tobulina socialinę politiką, kuri daro poveikį visuomenei, pavieniams individams, todėl galima numatyti socialinės politikos socialinius padarinius ir įvertinti rezultatus. Socialiniai darbuotojai, kurie dirba administracinį darbą arba eina politinio pasitikėjimo pareigas valstybės institucijose ir nevyriausybinėse organizacijose, gali siūlyti, įgyvendinti, tobulinti, plėtoti ir viešai deklaruoti vykdomą socialinę politiką. Kai kurie jų vykdo socialinę politiką dalyvaudami politinėse kampanijose, kiti užmezga ryšius su įstatymų leidėjais ir administratoriais siekdami palaikymo ir paramos vykdomai socialinei politikai.
34