socinizmas

socinzmas, racionalistinė reformacijos kryptis, skelbusi antitrinitarizmo idėjas.

Socinizmo mokymo pagrindas buvo Biblija, ją laikė įkvėpta, bet pripažino tik tiek, kiek ji neprieštarauja protui, neigė gimtąją nuodėmę. Teigė, kad žmogus linkęs daryti tiek blogus, tiek gerus darbus. Jėzaus Kristaus tikslas buvęs ne sutaikinti Dievą su žmonija, o ją su Dievu, Kristus mirtimi ant kryžiaus ne atpirko žmoniją, o įrodė savo skelbto mokymo teisingumą.

Neigė Švenčiausiąją Trejybę – Jėzų Kristų laikė ne tikru Dievu ir tikru žmogumi, bet dieviškųjų galių turinčiu žmogumi. Šventąją Dvasią suvokė ne kaip Švenčiausiosios Trejybės asmenį, o kaip Dievo galią. Teigė, kad laikų pabaigoje žmonių prisikėlimas iš mirusiųjų bus tik dvasinis. Nepripažino Komunijos ir Krikšto sakramento; Komuniją laikė senovine apeiga ir traktavo kaip Jėzaus Kristaus mirties prisiminimą, pripažino vaikų krikštą tik kaip senovinę apeigą.

Bažnytinę organizaciją sudarė sinodo renkami kunigai ir bendruomenės renkami sinjorai bei diakonai.

Istorija

Kilo 17 a. pradžioje Abiejų Tautų Respublikoje, pradininkas – italų kilmės humanistas F. Sozzini (1539–1604; iš čia socinizmo pavadinimas). Svarbiausias centras buvo Rakówas (Šventojo Kryžiaus vaivadija), čia veikė socinizmo šalininkų maldos namai, spaustuvė ir mokykla.

Bendruomenių veikė Kėdainiuose, Tauragėje, Vilniuje, Naugarduke, Liubčioje (Naugarduko rj., Gardino sr.). Lietuvoje socinizmas gyvavo iki 1658–60. Katalikų Bažnyčios persekiojami socinizmo išpažinėjai iš Lietuvos persikėlė į Prūsiją, Evangelikų Liuteronų Bažnyčios persekiojami Dancige – į Vokietiją, Angliją, Olandiją.

Socinizmas turėjo įtakos religinio racionalizmo formavimuisi Vakarų Europoje (daugiausia Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje), deizmo raidai bei religijų tolerancijos šiuolaikinei koncepcijai. Žymiausi socinizmo atstovai – J. Crellis, S. Przypkowskis, J. Szlichtyngas.