subjektyvùmas, filosofinė sąvoka, žyminti sprendimų, požiūrių, nuomonių priklausomybę nuo subjekto, jo prielaidų, lūkesčių, interesų, skonių, įpročių ar kitokio išankstinio nusistatymo. Pagal tai, kas yra laikoma subjektu – individas, grupė, kultūra ar tam tikra visuomenė, galima skirti įvairius subjektyvumo tipus. Teigiama, kad kiekviena epocha, kultūra ir visuomenė turi savitą mąstymo būdą, stilių, žodyną. Anot O. Spenglerio, kultūroms būdinga absoliutus subjektyvumas – skirtingos kultūros negali nei suprasti viena kitos, nei turėti įtakos viena kitai. Subjektyvumas dažniausiai priešpriešinamas objektyvumui. Pozityvizmo atstovai teigia, kad filosofija ir mokslas turi įveikti subjektyvumą: tyrėjas privalo atsiriboti nuo savo asmeninių ir kultūrinių nusistatymų, juos vertinti kritiškai. Kai kurie filosofai tam prieštarauja – pasak M. Heideggerio, neįmanoma savęs atsieti nuo savo kultūros, gyvenamojo laikotarpio ir vertinti viską be išankstinių prielaidų. Analitinėje sąmonės filosofijoje subjektyvumas yra suprantamas kaip tam tikra individuali patirtis ir sąmonės savybė. Kai kurie filosofai (T. Nagelis, F. Jacksonas, D. J. Chalmersas) teigia, kad dėl šios savybės fiziologinių ir sąmonės reiškinių tapatinti negalima.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.