superlaidininkai

superladininkai, medžiagos, kurių superlaidumas reiškiasi žemiau kritinės temperatūros. Stiprėjant magnetiniam laukui superlaidumas išnyksta. Pagal šio virsmo pobūdį skiriami pirmos ir antros rūšies superlaidininkai. Pirmos rūšies superlaidininkai vyksta pirmos rūšies fazinis virsmas ir magnetinio lauko stipriui viršijus kritinę vertę superlaidumas išnyksta staiga. Kartais gali susidaryti ir pereinamoji būsena, kai medžiagoje susiformuoja makroskopinės superlaidžios ir nesuperlaidžios medžiagos sritys. Antros rūšies superlaidininkuose susidaro magnetinio lauko sūkurių gardelės. Stiprėjant magnetiniam laukui juose laipsniškai vyksta antros rūšies fazinis virsmas iš superlaidžiosios į normalaus laidumo būseną. Pirmos rūšies superlaidininkai dažniausiai elementiniai metalai, dauguma antros rūšies superlaidininkų – metalų lydiniai ir keraminės medžiagos. Visi aukštatemperatūriai (superlaidininkai, kurių kritinė temperatūra yra artima arba aukštesnė už skystojo azoto temperatūrą (77 K), pvz., Perovskito struktūros kuprato YBa₂Cu₃O₇ kritinė temperatūra 92 K. Kai kurių kupratų su gyvsidabriu kritinė temperatūra yra aukštesnė už 130 K) superlaidininkai yra antros rūšies superlaidininkai. Superlaidininkai naudojami elektromagnetuose, jautriuose magnetinio lauko matuokliuose (superlaidieji prietaisai). Pirmasis aptiktas superlaidininkas – gyvsidabris (1911), kurio kritinė temperatūra lygi 4,2 K. Vėliau superlaidumas aptiktas daugelio metalų ir jų lydinių dažniausiai žemesnėje negu 20 K temperatūroje. Iš žinomų įprastų superlaidininkų aukščiausia yra magnio diborido MgB₂ kritinė temperatūra – 39 K. 1986 superlaidumas pirmą kartą pastebėtas kai kurių keraminių medžiagų neįprastai aukštoje temperatūroje.