susvetimėjimas

susvetimjimas, tam tikras individo santykis su pasauliu – žmogus savo veiklos produktus, save patį ir kitus individus suvokia kaip jam priešingus (netapačius, nepriimtinus, priešiškus). Asmuo jaučiasi vienišas, atstumtas, izoliuotas, praradęs savo asmenybę. Susvetimėjimas, kaip socialinis procesas, yra žmogaus veiklos, jo savybių ir gebėjimų virtimas kažkuo, kas nuo jo nepriklauso ir kas jį tariamai valdo. Sociologijoje ir filosofijoje susvetimėjimo teoriją išplėtojo K. Marxas, susvetimėjimą laikęs visuomenės socialinės stratifikacijos padariniu, skyręs susvetimėjimo 4 rūšis: darbininko susvetimėjimą su jo darbo rezultatais, su jo darbo procesu, su pačiu savimi ir su kitais darbininkais. Dėl susvetimėjimo žmogus esąs nesavarankiškas, negalįs išreikšti savo žmogiškosios prigimties. Susvetimėjimas, anot K. Marxo, būdingas ir valdančiajai klasei. Socialinės psichologijos požiūriu, susvetimėjimas yra tokie žmonių tarpusavio santykiai, kuriuos sudaro individo supriešinimas su kitais individais, grupe ar visuomene ir tam tikras individo izoliuotumas. Konfliktiniai santykiai grupėje kyla, kai kitus grupės narius laikydamas svetimais ir priešiškais individas atmeta grupės normas, taisykles, ima abejoti tomis vertybėmis, kuriomis remiasi bendra grupės veikla, praranda solidarumo su grupe jausmą. Socialinės psichologijos atstovai tokio susvetimėjimo priežastimi laiko individualias asmenybės savybes. S. Freudas (Austrija) teigė, kad susvetimėjimas lemia patologinį asmenybės formavimąsi jo prigimčiai svetimoje ir priešiškoje kultūroje; tai reiškiasi neuroziniu realybės jausmo praradimu (vadinamoji derealizacija – psichikos sutrikimas, kai išorinis pasaulis suvokiamas ir išgyvenamas kaip nerealus, tarsi svetimas, netikras, tolimas, sustingęs ar bespalvis, tarsi sapnas ar filmas; žmogus nėra tikras, ar jo matomi, girdimi dalykai yra autentiški) ir savo individualybės praradimu (vadinamoji depersonalizacija – savimonės pokyčiai, kai žmogus jaučiasi netekęs savojo Aš, skausmingai išgyvena emocinių santykių su artimaisiais atšalimą, domėjimosi darbu praradimą). S. Freudas rėmėsi teiginiu, kad individo elgesį lemia nesąmoningi potraukiai, kurie sukelia individo ir socialinės aplinkos antagonizmą. Vaiko psichologijoje susvetimėjimu apibūdinamas tam tikras vaiko savimonės, refleksijos susidarymo etapas. Ankstyvojoje vaikystėje vaikas neskiria savęs nuo pasaulio. Vystydamasis jis pradeda nepriimti kai kurių elgesio normų ir reikalavimų, bendraudamas su suaugusiaisiais ir vienminčiais ima daug ką neigti (negatyvizmas); šis reiškinys taip pat vadinamas susvetimėjimu. 21 a. susvetimėjimą skatina naujosios informacinės technologijos ir komunikacijos formos. Žmonės tiesiogiai bendrauja vis rečiau, dažniausiai pasitelkia kompiuterį ar mobilųjį telefoną. Mažėja gyvo, akis į akį bendravimo, todėl žmonės vienas kitą sunkiau supranta ir nutolsta. Dirbdamas kartu su kitais ir bendraudamas individas išmoksta pažvelgti į save kito žmogaus akimis.