svèbai (lot. Suebi), germanų genčių grupė. Priklausė markomanai, kvadai, semnonai, langobardai ir kitos gentys.
Pirmą kartą svebus 58 pr. Kr. paminėjo Julijus Cezaris, kuris sumušė juos dabartinio Elzaso teritorijoje ir šie pasitraukė į dabartinių Bavarijos ir Šveicarijos teritoriją. Plačiausiai svebus aprašė Tacitas. 1 a. pabaigoje jie gyveno Jutlandijos pusiasalyje, prie Elbės, Vyslos ir Dunojaus upių, prie Baltijos jūros pietinės pakrantės, 4 a. dalį jų išstūmė hunai.
Svebai persikėlė per Reiną, Pirėnus ir 409 atkeliavo į Ispaniją. Dauguma apsigyveno Galisijoje, čia įkūrė karalystę ir tapo Romos federatais, 447 vadovaujami Rechilos užplūdo Luzitanijos ir Betikos provincijas. 448 karūnuotas svebų karalius Rechiaras jau buvo arijonų sektos krikščionis. 585 svebų valdas prisijungė vestgotai; svebai ilgainiui asimiliavosi su vietos gyventojais.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.