švno oksdai, švino junginiai su deguonimi. Žinomi švino oksidacijos įvairaus laipsnio oksidai, didžiausią praktinę reikšmę turi švino(II) oksidas PbO ir švino(IV) oksidas, arba švino dioksidas, PbO2. PbO – raudoni (alfa atmaina, tankis 9400 kg/m3, mineralas litargitas) arba geltoni (beta atmaina, tankis 9630 kg/m3, mineralas masikotas) milteliai. Lydosi 888 °C temperatūroje, turi puslaidininkių savybių, netirpsta vandenyje, reaguodamas su hidroksidais sudaro hidroksopliumbatus, pvz., Na2(Pb(OH)4). Gaunamas virinant švino hidroksido ir natrio hidroksido tirpalų mišinį, termiškai skaidant švino karbonatą arba nitratą. Naudojamas kaip pigmentas, PbO2 gauti, jo dedama į švino stiklo lydalą ir keramikos glazūras. Švino dioksidas – rudi (alfa atmaina, tankis 9350 kg/m3) arba juodi (beta atmaina, tankis 9550 kg/m3) milteliai. 290 °C temperatūroje skyla, netirpsta vandenyje, tirpsta šarmų tirpaluose. Stiprus oksidatorius. Gaunamas anodiškai oksiduojant ištirpintas Pb(II) druskas. Naudojamas švino akumuliatoriuose ir kaip oksidatorius.
2509
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.