Taivãno istòrija
Priešistorė
Pirmieji gyventojai atvyko į Taivano teritoriją apie 50 000 prieš Kristų. Ankstyviausia laikoma paleolito laikotarpio Čangbino kultūra, panašių liekanų rasta ir prie Tainanio miesto. Tikėtina, jog etniškai šie žmonės priklausė australidams (autralonegridai), kurie 50 000-10 000 pr. Kr. gyveno Pietryčių Azijoje. Austroneziečių kalbų grupės kalba kalbantys žmonės apie 8000 pr. Kr. atsikėlė į Taivaną iš Rytų Kinijos pakrančių, vėliau iš Taivano paplito po visą Okeaniją. Čangbino kultūrą pakeitusi Dapenkengo kultūra (penktas–ketvirtas tūkstantmetis prieš Kristų) siejama su austroneziečių etnosų protėvyne, tačiau genetiškai ji netapati Čangbino kultūrai. Ekonomikos pagrindą sudarė primityvi žemdirbystė – taro, čumizų ir ryžių auginimas, žvejyba, nuo 2000 pr. Kr. – kiaulininkystė, įrankiai buvo gaminami iš akmens ir kriauklių, išlikę keramikos gaminių, papuošalų iš ryklių dantų. Geležies amžiui priskiriama Czinpu kultūra (pirmas tūkstantmetis prieš Kristų). Keraminius dirbinius pakeitė porceliano ir metalo dirbiniai (geležiniai iečių antgaliai, vario varpeliai). Vietos gyventojai buvo išstumiami į kalnus, ilgainiui prarado turėtus jūreivystės ir ūkininkavimo įgūdžius.
Pirmos rašytinės žinios
3 a. kinų šaltiniuose minimas kinų vizitas į Yizhou (barbarų sala), 230 – pirma kinų karinė ekspedicija. 610 kinų kariuomenė (10 000 žm.) surengė dar vieną žygį, vėliau ryšiai su Taivanu tapo reguliarūs. Sujų dinastijos kronika mini tris imperatoriaus Jangdi vizitus į Liukiu (nedidelė valstybė salos pietvakariuose) 7 a. pradžioje. Vėliau šis pavadinimas (japoniškai Riukiu) sietas su salynu šiauriau Taivano, tačiau tikėtina, kad 7 a. tai buvo pats Taivanas. 12 a. Taivanas buvo oficialiai prijungtas prie Kinijos kaip Fudziano provincijos dalis. Chu Bilajus 1292 siuntė savo atstovus į Okinavos salą, vadintą Didžiuoju Liukiu, reikalaudamas jos lojalumo, tačiau pasiuntiniai supainiojo Okinavą su Taivanu (Mažuoju Liukiu), trys jų Taivane buvo nužudyti ir delegacija skubiai sugrįžo atgal į Kiniją. Didėjant salos karinei reikšmei 1360 kinai čia įkūrė Priežiūros valdybą – pirma oficiali Kinijos administracija Taivane. Šiuo laikotarpiu daugėjo kinų imigrantų iš Fudziano ir Guangdongo provincijų. Vietos gyventojai gaošanai buvo išstumti į kalnų vietoves, kinai pradėjo įsisavinti derlingas pakrančių žemes ir plėtoti žvejybą.
Olandiškoji Formosa (1624–1662)
Portugalų keliautojai, 1544 plaukdami pro salą, pavadino ją Isla Formosa (gražia sala). 1582 sudužus laivui portugalai buvo priversti praleisti Taivane tris savaites kovodami su vietos gyventojais ir varginami maliarijos. 15–16 a. pietinėje salos dalyje daugėjo kinų atvykėlių – žvejų, prekybininkų ir piratų (1623 olandų atvykėliai aptiko jų apie 1500). Olandijos Ost Indijos bendrovė pastatė saloje kelis fortus, kad palaikytų prekybą su japonais ir apsaugotų olandų pirklius nuo konkurentų ispanų ir portugalų. Kolonijos sostinė buvo Zelandijos Fortas (dabar Anpingo rajonas Tainanyje). Valdant olandams sala ekonomiškai stiprėjo, kūrėsi ryžių ir cukranendrių plantacijos, vietos gyventojai buvo krikštijami. Jų sukilimai malšinti ginklu. Kurdami plantacijas olandai skatino kinų imigraciją.
Zelandijos Fortas Formosoje (akvarelė, po 1624, Blaeu-Van der Hemo žemėlapio fragmentas)
Dėl pagalvės mokesčio, taikomo tik kinams, olandų valdžios atstovų korupcijos bei nuostolių, patiriamų sumažėjus elnienos (tuo metu pagrindinė salos eksporto prekė) kainoms 1652 kilo Guo Huaji vadovaujamas kinų sukilimas; jį malšinant žuvo apie 4000, maždaug dešimtadalis tuo metu Taivane gyvenusių, kinų. 1661 vietos gyventojai sukilo prieš olandų valdžios įvestą privalomą krikščioniškąjį išsilavinimą.
Olandų kolonizacinė politika skatino vietines gentis vienytis. Dabartinio Taidžongo srityje keturios lygumų gentys trumpam sukūrė primityvią valstybę, olandų vadintą Middago karalyste. Olandai reiškė teises į visą salą, bet dėl sunkiai pasiekiamų aukštikalnių turėjo apsiriboti lygumomis. Ost Indijos generalgubernatoriaus Batavijoje (dabar Džakarta) paskirtas salos gubernatorius rezidavo Zelandijos Forte ir turėjo teisę Olandijos vardu leisti įstatymus, rinkti mokesčius, skelbti karą ar taiką (iš viso būta 12 gubernatorių). Olandai tikėjosi Taivano prekybą paversti viena pelningiausių visoje Ost Indijoje, tačiau jiems prireikė 22 m., kad dedamos lėšos ir pastangos pradėtų teikti pelną. Vietos elnių oda turėjo paklausą Japonijoje (samurajų ginkluotės gamybai) ir Kinijoje (medicinos tikslams), jų mėsa buvo parduodama maistui. Cukrus gabentas į Persiją, Japoniją, Bataviją, t. p. auginta arbata, buvo išgaunama siera. Sala naudota ir kaip tranzito punktas: olandai per Taivaną gabeno gintarą, prieskonius, šviną, alavą, medvilnę, opiumą iš Azijos į Kiniją, iš Kinijos į Japoniją ir Europą vežė šilką, porcelianą, auksą.
Ispaniškoji Formosa
Šiaurės Taivanas 1626 tapo Ispanijos kolonija ir ispaniškosios Ost Indijos dalimi (bazė Maniloje). Patogioje įlankoje įkurta pirmoji ispanų gyvenvietė Santisima Trinidadas ir Sant Salvadoro Fortas (1636 fortas sugriautas vietos gyventojų, 1637 atstatytas). 1629 ispanai įkūrė dar vieną gyvenvietę – Santo Domingo Fortą. Ispanų buvimas trukdė olandams, tačiau pirmąjį olandų antpuolį 1641 ispanai atmušė. 1642 olandai sugrįžo geriau pasirengę, jie turėjo 4 didelius laivus, keliolika mažesnių ir 369 kareivius. Po 6 parų mūšio jungtinė ispanų, filipiniečių ir taivaniečių kariuomenė pasitraukė į Manilą.
Tungningo karalystė 1662–1683
Kinijoje nuverstos Mingų dinastijos 25 000 žm. kariuomenė, vadovaujama Dženg Čenggongo, siekdama sukurti Taivane savo bazę tolesnei kovai su nugalėtojais mandžiūrų Čingų dinastija, 1661 išsilaipino saloje ir apsupo Zelandijos Fortą. 1662 tvirtovė krito, olandai evakavosi, Taivane susikūrė nepriklausoma Dongningo karalystė (ramybė rytuose; šis pavadinimas vartotas dar 17 a. pradžioje), kuri 22 m. atsilaikė prieš Čingus. Jos valdymo sistema buvo panaši į Kinijos. Į Taivaną atvyko daugiau kinų (gyventojų padaugėjo iki 120 000), vietos gyventojai išmokyti naujų ūkininkavimo technikų.
olandai traukiasi iš Zelandijos Forto, 1662 (graviūra, 1675, dailininkas Janas van Badenas)
Čingų laikotarpis 1683-1895
1683 Taivane išsilaipino Čingų dinastijos kariuomenė ir užėmė visą salą, Taivanas buvo prijungtas prie Kinijos kaip Fudziano provincijos dalis (Dženg Čenggongo vaikaitis Dženg Kešuangas kapituliavo). Valdymas buvo suvienodintas su Kinija. Sala padalyta į dvi zonas: vakarines lygumas, apgyventas migrantų žemdirbių iš Fudziano ir Guandongo bei dalies asimiliuotų vietos gyventojų, ir rytinius kalnus, kur veikė migracijos ribojimai ir nebuvo kinų administracijos. 1683–1760 imigracija į šalį buvo įstatymiškai ribojama.
Numalšinus 1721 Mingų dinastijos atstovu laikyto Džu Igujo (pasiskelbė imperatoriumi) vadovaujamą sukilimą padaugėjo migrantų iš žemyno, vietos gyventojai telkėsi daugiausia kalnuose. 1787 slaptos Mingų lojalistinės organizacijos Tiandihui (Dangus ir Žemė) nario Lin Šuangveno vadovaujamas sukilimas irgi numalšintas iš žemyno atsiųstos kariuomenės, 1792 įstatymu uždrausta Tiandihui veikla. Dėl neteisėto žemių paskirstymo salos pietus 1830–44 buvo apėmusi dar viena mandžiūrų sunkiai numalšintų sukilimų banga. 1853 Mažųjų kardų organizacija surengė sukilimą Fudziano provincijos pietuose ir paskelbė Mingų dinastijos atkūrimą; po 2 mėn. kovų sukilėlių likučiai pasitraukė į Penghu salas ir ten kovojo dar 5 metus.
Čingų imperijai pralaimėjus I opijaus karą (1839–42; Opijaus karai) Kinijoje sustiprėjo Vakarų valstybių ir krikščionybės įtaka. Tai sukėlė antikrikščionišką judėjimą, kuris 1868 prasidėjo Jangdžou ir vėliau persimetė į Taivaną. 19 a. 8 dešimtmetyje Azijoje ir pasaulyje sustiprėjo Japonijos įtaka (užimti Taivaną Japonija nesėkmingai bandė dar 16 a. pabaigoje–17 а. pradžioje). 1871 Taivano vietos gyventojai nužudė 54 japonų žvejus, kurių laivas atsitiktinai pateko į salą, 1873 užpuolė kitą japonų žvejų laivą; Kinijos valdžia pareiškė negalinti prisiimti atsakomybės už rytinėje salos dalyje gyvenančių čiabuvių veiksmus, nes ten neveikiantys Kinijos įstatymai. 1874 05–06 Japonijos pajėgos (3000 žm.) užėmė pietinę salos dalį, surengė baudžiamųjų ekspedicijų; tarpininkaujant Didžiajai Britanijai 1874 10 pasiektas kompromisas: kinai sumokėjo apie 19 t sidabro, prisiėmė atsakomybę už būsimus plėšikavimo atvejus, pripažino Riukiu archipelagą Japonijai, ši – visą Taivaną Kinijai.
Per 1884–85 Kinijos–Prancūzijos karą Prancūzija užėmė Taivano šiaurę, po karo ši teritorija Kinijai grąžinta. 1887 Taivanas paskelbtas atskira Kinijos provincija, padidintas karinis kontingentas. Naujasis gubernatorius Liu Minčuanis pastatydino arsenalą, sustiprino salos gynybą, nutiestos telegrafo linijos, geležinkelis, sukurtas paštas. Čingų valdymo pabaiga tapo 1894–95 Japonijos-Kinijos karas: 1895 04 17 Šimonoseki taikos sutartimi Kinija užleido Taivaną Japonijai.
Taivano Respublika 1895
Žinia apie Taivano perdavimą Japonijai sukėlė Kinijos neoficialiai remiamą vietos kinų nepasitenkinimą: valdininkai ir išsilavinę tarnautojai paskelbė atsiskiriantys nuo Čingų imperijos ir sukuriantys nepriklausomą Taivano respubliką, kurios prezidentas – Tang Jingsongas, buvęs salos gubernatorius. Kinijai tai buvo naudinga – taip ji galėjo toliau Taivane kariauti su Japonija apeidama sau nepalankią Šimonoseki sutartį. Kariuomenės vadu tapo Liu Junfu, turintis kovų su prancūzais Vietname patirtį. 1895 05 29 Japonijos pajėgos išsilaipino salos šiaurėje prie Dzilongo ir 06 03 miestą užėmė. Respublikos šalininkai pasitraukė į pietus, sostine paskelbtas Tainanas, prezidentu – Liu Junfu. Kinų pasipriešinimas japonams tapo labiau organizuotas, japonai patyrė daug nuostolių, kentėjo nuo tropinių ligų. Spalį japonai perėjo į generalinį puolimą, laivynas išlaipino desantą kinų užnugaryje. Liu Junfu pabėgo, 10 21 japonai įžengė į Tainaną. Respublikos šalininkai pasitraukė į kalnus ir pradėjo partizaninę kovą, 1895 12 šiaurėje įvyko dar vienas sukilimas. 1896 02 japonai nugalėjo pagrindines vadinamųjų respublikonų pajėgas, 1896 surengė baudžiamąsias ekspedicijas centrinėje salos dalyje, nužudydami kelis tūkstančius žmonių. Kinų pasipriešinimas tęsėsi iki 1902. Vėliau Taivane būta keliolika nesėkmingų sukilimų ir sąmokslų (vienų tikslas buvo nepriklausomas Taivanas, kitų – susivienijimas su Kinija).
Taivanas Japonijos sudėtyje 1895–1945
Japonijos valdymo pradžioje Taivane vyko vietos gyventojų partizaninė kova. 1897 Japonijos parlamente net svarstyta galimybė parduoti salą Prancūzijai. Kolonijinės administracijos vadovas (iki 1906) Goto Šinpei pripažino Taivano vietos gyventojų savitumą, buvo už Didžiosios Britanijos administravimo metodų taikymą valdant salą, siekė sukurti specifinę Taivanui skirtą konstituciją. Šiuo laikotarpiu buvo išplėstas geležinkelių tinklas, pastatyta hidroelektrinė, modernizuoti uostai. Keturgubai išaugo eksportas (cukraus 1895–1925 – net 15 kartų). Taivanas tapo antru po Japonijos Azijos regionu pagal ekonominės plėtros lygį.
Padėtis keitėsi 1918 Japonijos premjeru tapus T. Harai, 1919 Taivano gubernatoriumi – Den Kenjiro. Jie traktavo taivaniečius kaip beveik japonus, galinčius integruotis į japonų kultūrą ir visuomenę. Įgyvendinant šią politiką Taivane buvo įsteigta vietos administravimo institucijų, mokyklų, uždraustos fizinės bausmės, skatinta mokytis japonų kalbos. Propagandos tikslais 1935 surengta Taivanui skirta paroda.
Taikų taivaniečių pasipriešinimą rėmė Taivano kultūros asociacija (įsteigta 1921). Santykiuose su japonų administracija neišvengta incidentų. Žinomiausias – vadinamasis Wushe incidentas (1930), per kurį nužudyti 134 japonų mokiniai, o per japonų baudžiamąją akciją žuvo apie 900 aborigenų. Wushe regiono, iki tol laikyto pavyzdiniu santykiuose su vietos gyventojais, įvykiai šokiravo Taivano administraciją, ji skubiai ėmėsi nacionalinės politikos reformų gerindama vietos gyventojų padėtį.
1937 prasidėjus Japonijos–Kinijos karui Taivano resursai pradėti naudoti karo reikmėms. Stiprėjo taivaniečių integravimo į Japonijos imperiją politika. Vietos gyventojai buvo verčiami vilkėti japoniškus drabužius ir vartoti japonų kalbą, priimti sintoizmą. 1943 net 94 % Taivano vaikų gavo pradinį 6 m. išsilavinimą. Nuo 1942 taivaniečiai privalėjo tarnauti Japonijos kariuomenėje ir laivyne. 1942-45 ten tarnavo 80 433 taivaniečių, 15 % jų žuvo. Japonų karinės pajėgos bazavosi Taihoku imperinio universiteto (dabar Taivano nacionalinis universitetas) teritorijoje. 1943 11 Kairo konferencijoje priimta deklaracija numatė Antrajam pasauliniam karui pasibaigus perduoti Taivaną Kinijai. 1944 10 12–16 Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos oro ir jūrų pajėgų Formosos mūšis baigėsi amerikiečių pergale.
Kinijos Respublikos politinis statusas
1945 Kinijos vyriausybė paskelbė Taivaną Kinijos dalimi. 1947 02 28 kilo kairiųjų jėgų išprovokuotas sukilimas (Incidentas 228; pretekstu tapo policijos įgaliojimų viršijimas konfiskuojant kontrabandą, motyvu – vyriausybės korupcija, ekonomikos nuosmukis ir politinių partijų veiklos draudimas), jį malšinant žuvo 18 000–28 000 žm. (kelias savaites sukilėliai kontroliavo didesnę salos dalį).
1949 Kinijoje Gomindanui pralaimėjus pilietinį karą ir valdžią paėmus Mao Dzedongo vadovaujamai komunistų partijai, Kinijos Respublikos vadovybė su Čiang Kaišeku priešakyje, parlamentas ir dar 2 mln. jiems lojalių kinų evakavosi į Taivaną.
Nuo 1949 Taivanas ir Kinija buvo valdomi skirtingų vyriausybių (nors pagal 1947 konstituciją Kinijos Respublika buvo traktuojama kaip vieninga valstybė, apimanti ir žemyninę Kiniją). Taivano vyriausybė daugiau kaip 20 m. Vakarų valstybių buvo laikoma vienintele oficialia Kinijos atstove. 1971 Taivaną Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje pakeitė Kinijos Liaudies Respublika. Taivanas tarptautiniu požiūriu buvo vis labiau izoliuojamas; dauguma pasaulio valstybių atsisakė jo tarptautinio pripažinimo (1979 – ir Jungtinės Amerikos Valstijos, bet įsipareigojo Taivaną ginti nuo galimo Kinijos Liaudies Respublikos puolimo; 2021 oficialius diplomatinius santykius su Taivanu palaikė 13 Jungtinių Tautų narių ir Vatikanas). Siekiant išvengti pirmiausia komunistinės Kinijos provokacijų Taivane iki 1987 veikė karinė padėtis.
Čiang Kaišekas su asmens sargybiniais (Taivanas, 1949 07 13)
Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento D. D. Eisenhowerio (kairėje) vizitas Taivane; greta jo – Čiang Kaišekas (Taibėjus, 1960 06)
Ekonominė raida
Pokario ekonominės sąlygos ir Kinijos pilietinis karas sukėlė didelę infliaciją žemyninėje Kinijoje ir Taivane, padėtį dar pablogino valiutos reformos ir korupcija. Gomindano vyriausybė perėmė Taivano monopolius, kuriuos iki karo kontroliavo japonai, nacionalizavo maždaug 17 % Taivano BVP ir panaikino Taivano investuotojų turimus Japonijos obligacijų sertifikatus. Nekilnojamojo turto fondai, t. p. Jungtinių Amerikos Valstijų parama padėjo užtikrinti greitą Taivano atsigavimą. Iš žemyninės Kinijos į Taivaną perkeltas aukso rezervas panaudotas naujam Taivano doleriui padengti ir hiperinfliacijai sustabdyti.
20 a. 6 dešimtmetyje Taivane įgyvendinta labai sėkminga žemės reforma. Buvo sumažinta valstiečių mokesčiai, žemė perskirstyta tarp smulkiųjų ūkininkų, stambiesiems žemės savininkams atlyginta prekių sertifikatais ir valstybinės pramonės akcijomis. Kai kurie žemės savininkai nuskurdo, bet kiti steigė kapitalo ir prekybos bei pramonės įmones. Kartu su verslininkais, pabėgusiais iš žemyninės Kinijos, jie vadovavo Taivano perėjimui nuo žemės ūkio prie komercinės, pramoninės ekonomikos. 1950–65 Taivanas iš Jungtinių Amerikos Valstijų gavo apie 1,5 mlrd. dolerių ekonominę paramą ir apie 2,4 mlrd. dolerių karinę pagalbą (1951 su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis sudaryta savitarpio gynybos ir pagalbos, 1954 – abipusio saugumo sutartis).
Prezidentas (nuo 1978) Dziang Dzinguo pradėjo valstybinius projektus (Dešimt pagrindinių statybos projektų), kurie sukūrė infrastruktūrą stipriai eksporto skatinamai ekonomikai kurti. Taivanas stabiliai išaugo į didelę tarptautinės prekybos galią su daugiau kaip 218 mlrd. dolerių prekybos ir vienos didžiausių užsienio valiutos atsargų pasaulyje. Ekonominis klestėjimas užtikrino socialinį stabilumą. Dėl fenomenalios ekonomikos plėtros Taivanas tapo vienu iš keturių vadinamųjų Azijos tigrų.
Demokratinės reformos (nuo 1975)
1975 Čiang Kaišekui mirus, Gomindano vadovu tapo jo sūnus Dziang Dzinguo, 1978 jis tapo prezidentu (1975–78 prezidentu buvo Jan Dziaganas).
1979 Gaosionge įvyko demonstracija žmogaus teisių dienos proga, organizuota Taivano demokratinio judėjimo, kuri pasibaigė susidūrimais su policija. Judėjimo lyderiai buvo įkalinti (vėliau jie įkūrė Demokratinę pažangos partiją, siekiančią, kad pasaulis pripažintų Taivaną kaip nepriklausomą valstybę).
Čiang Kaišeko memorialas Taibėjuje
Kad užtiktintų Taivano būsimą tarptautinį saugumą, Dziang Dzinguo turėjo imtis reformų. Jo administracija numatė laipsniškai sušvelninti politinę kontrolę, pereiti prie demokratijos ir vadinamąjį taivanizavimą, t. y. salos gyventojų kaip taivaniečių (ne kinų ar kitų) savimonės stiprinimą. Oponentams nebebuvo uždrausta rengti susirinkimus ar skelbti dokumentus. Opozicinės politinės partijos vis dar buvo nelegalios, bet 1986 įkurtos Demokratinės pažangos partijos veikla nebuvo sustabdyta, jos lyderiai nebuvo persekiojami, kandidatai oficialiai dalyvavo rinkimuose kaip nepriklausomi Tangwai judėjimo nariai. 1987 panaikinta karo padėtis, gyventojams leista lankytis žemyninėje Kinijoje. Dziang Dzinguo savo viceprezidentu pasirinko Li Teng‑hui, Taivane gimusį technokratą.
Dziang Dzinguo 1988 mirus jo įpėdinis prezidentas Li Teng‑hui toliau demokratizavo valdymą (1991 įkurtas realiai veikiantis parlamentas, 1992 gyventojai įgijo žodžio ir spaudos laisvę), į valdymą įtraukė daugiau Taivano vietos gyventojų, vietinė kultūra ir istorija buvo propaguojama labiau nei pačios Kinijos, panaikinti Taivano kalbų vartojimo žiniasklaidoje ir mokyklose ribojimai. 1996 pirmąkart įvyko visuotiniai ir tiesioginiai prezidento ir viceprezidento rinkimai; laimėjo Gomindano kandidatai Li Teng‑hui ir Lian Džanas.
Taivanas 21 amžiuje
2000 prezidento rinkimus laimėjo Demokratinės pažangos partijos vadovas Čen Šui‑biano (kilęs iš vietos gyventojų, perrinktas 2004), 2001 parlamento rinkimus – Demokratinė pažangos partija; taigi nuo 1945 be pertraukos Taivaną valdęs Gomindanas prarado valdžią. 2008 04 Hainano saloje (Kinija) įvyko pirmas neoficialus Kinijos Liaudies Respublikos vadovo Hu Dzintao susitikimas su Taivano viceprezidentu Vincentu Siewu. 2008–16 Taivano prezidentas, Gomindanui atstovaujantis Ma Ingdziu rėmė laipsnišką Taivano ir Kinijos Liaudies Respublikos suvienijimą, ryšių su Kinijos Liaudies Respublika plėtojimą. 2016 prezidente išrinkta Demokratinės pažangos partijos atstovė, liberalių pažiūrų teisės profesorė Cai Ingven (pirmoji šias pareigas užėmusi moteris; 2020 perrinkta). Ji remia Taivano demokratinę santvarką ir nepriklausomybę, nuosaikiai vertina bendradrabiavimo su Kinija galimybes.
prezidentė Cai Ingven po pergalės 2020 rinkimuose (Taibėjus, 2020 01 11)
1088
D. Mendel The Politics of Formosan Nationalism Berkeley 1970; Wen-hsiung Hsu From Aboriginal Island to Chinese Frontier: The Development of Taiwan before 1683 / China's Island Frontier: Studies in the Historical Geography of Taiwan Honolulu 1980; H. Gates Ethnicity and Social Class / The Anthropology of Taiwanese Society Stanford 1981; I. A. Skoggard The Indigenous Dynamic in Taiwan's Postwar Development: Religious and Historical Roots of Entrepreneurship New York 1996; M. A. Rubinstein Taiwan: A New History New York 1999; Chu Jou-juo Taiwan at the End of The 20th Century: The Gains and Losses Taipei 2001; M. Keliher Out of China or Yu Yonghe's Tales of Formosa: A History of 17th Century Taiwan Taipei 2003; L. T. S. Ching Becoming „Japanese“: Colonial Taiwan and The Politics of Identity Formation Berkeley 2003; J. Clements Pirate King: Coxinga and the Fall of the Ming Dynasty Cheltenham 2004; V. C. Xiong Emperor Yang of the Sui Dynasty: His Life, Times, and Legacy Albany 2012.