tamprùmo teòrija, mechanikos šaka, tirianti įtempių pasiskirstymą tampriuose kietuosiuose kūnuose, tų kūnų deformacijas ir jų taškų poslinkius, kuriuos sukelia įvairūs poveikiai. Tamprumo teorijos išvadomis, kurios gaunamos tiksliais, bet kartais sudėtingais matematiniais metodais, grindžiami ne tokie tikslūs, bet paprastesni medžiagų mechanikos metodai ir formulės. Skiriama tiesinė ir netiesinė tamprumo teorija. Tiesinės (vadinamos klasikinės) tamprumo teorijos metodais nustatomi projektuojamų objektų racionalūs matmenys, pavojingosios ir leidžiamosios apkrovos. Nagrinėjami objektai abstrahuojami, idealizuojami. Jų medžiaga laikoma visai tampria, vienalyte ir izotropine. Be to, daroma prielaida, kad tarp deformacijų ir įtempių yra tiesinė priklausomybė, o poslinkiai, palyginti su kūno matmenimis, yra labai maži. Tiesinė tamprumo teorija tiria ne tik vienalyčius ir izotropinius, bet ir nevienalyčius bei anizotropinius kūnus, o netiesinė – kūnus, kurių medžiaga yra ištisinė ir tampri, bet kitos jos savybės netenkina klasikinės tamprumo teorijos prielaidų.
Tamprumo teorijos pagrindinius dėsnius 19 a. pradžioje suformulavo Claudeʼas-Louis Navier (Prancūzija), A.-L. Cauchy, S. D. Poissonas. 19 a. pabaigoje–20 a. viduryje tamprumo teorijos problemas tyrė Adhémaras de Saint-Venant’as (Prancūzija), G. R. Kirchhoffas, Augustus Edwardas Hough Love’as (Didžioji Britanija). Sukurta tamprumo teorijos uždavinių sprendimo metodų (variacinis, tampriųjų potencialų, kompleksinių kintamųjų taikymo ir kiti). Nuo 20 a. vidurio atsiradus elektroninei skaičiavimo technikai imta naudoti skaitinius metodus. Plėtojantis tamprumo teorijai kai kurie jos skyriai virto savarankiškais mokslais, pvz., kevalų ir plokščių teorija, plonasienių strypų teorija, tampriųjų sistemų pastovumas, terminis tamprumas. Labai sudėtingiems tampriųjų kūnų skaičiavimams kartu su tamprumo teorija naudojamasi plastiškumo, valkšnumo, irimo ir kitoms teorijomis.