tapsmas

tãpsmas, filosofijos kategorija, reiškianti daiktų ir reiškinių kintamumą. Vienas pirmųjų tapsmo sampratą pradėjo plėtoti Herakleitas, teigęs nuolatinę visų daiktų kaitą, ugnį laikęs tapsmo priežastimi. Pasak Herakleito, neįmanoma du kartus paliesti to paties daikto, daiktai ir reiškiniai visada yra tarpinės būsenos tarp atsiradimo ir sunykimo. Herakleitas oponavo Elėjos mokyklos atstovams (Parmenidui ir kitiems), abejojusiems judėjimo ir kitimo realumu. Aristotelis tapsmą siejo su entelechijos sąvoka, reiškiančia tam tikrą pokyčių kryptingumą ir galimybę. Viduriniais amžiais tapsmo šaltiniu ir tikslu buvo laikomas Dievas. G. W. F. Hegelio dialektikoje tapsmas yra viena svarbiausių sąvokų – tikroji realybė yra tapsmas; būtis ir niekas, atskirai būdami tik tuščiomis abstrakcijomis, tapsme sudaro vienybę. Dievas atsiskleidžia žmogui per dialektinį tapsmo procesą.