tarmybė

tarmýbė, dialektzmas, tarmei būdinga ypatybė, pavartota bendrinėje (šnekamojoje ar rašomojoje) kalboje ir neatitinkanti jos normų. Skirstomos į fonetines (tarmei būdingi fonetiniai žodžių variantai, pvz., aglynas ‘eglynas’), morfo(fo)nemines (žodžiai su šaknies ar kamieno pakitimais, kurie nepaaiškinami dėsninga garsų kaita, pvz., tora ‘tvora’), akcentines (kitaip negu bendrinėje kalboje kirčiuojami žodžiai, pvz., anytà ‘anýta’), darybines (pagal tarmės specialios darybos modelį sudaryti žodžiai, pvz., prymenė ‘priemenė’), morfologines (tam tikrai tarmei būdingos gramatinės formos, pvz., akčia / akėčià ‘akėčios’), sintaksines (bendrinės kalbos normų neatitinkantis žodžių junginys, pvz., nėra kas duoda ‘nėra ko duoti’), leksines. Leksinės tarmybės skirstomos į tikrąsias (žodžiai, kurių bendrinėje kalboje visai nėra, pvz., pylė ‘antis’) ir semantines (kitą reikšmę negu bendrinėje kalboje turintys žodžiai, pvz., dzūkų kulnas ‘kẽlis’). Savitą atskirų vietų materialinę kultūrą atspindinčios tarmybės vadinamos etnografinėmis (pvz., žemaičių kastinys). Dalis tarmybių įsigali bendrinėje kalboje ir tarmybėmis nebevadinamos, pvz., iš žemaičių tarmės šnektų atėjo audra, balandis, vyzdys, iš vakarų aukštaičių – alga, klasta, lobis. Tarmybės gali būti vadinamos pagal tarmę, iš kurios kilusios, pvz., aukštaitybės, dzūkybės, rytietybės, žemaitybės.