tarnýbininkai, tarnybiniai bajorai, 14–16 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemiausias bajorų sluoksnis. Sudarė smulkiausieji feodalai, neturintys arba turintys mažai šeimynos, valstiečių veldamų. Tarnybininkai turėjo atlikti pilių aprūpinimo prievoles (nuo jų dauguma bajorų atleisti), daug jų tarnavo ponams kariais. 16 a. pirmoje pusėje baigus klostytis uždaram bajorų luomui, į tarnybininkus buvo uždrausta įsileisti karinius tarnus (keliuočius, pasėdinius bajorus, raitininkus, šarvuočius), anksčiau galėjusius išsitarnauti bajorystę. Dėl savo ekonominės padėties ir priklausomybės nuo ponų ir didžiojo kunigaikščio žemių administratorių (dvarų laikytojų, valsčių tijūnų, seniūnijų seniūnų) tarnybininkai ne visada galėjo naudotis visomis bajorų luomo privilegijomis. Nuskurdę tarnybininkai, ypač ponų valdose, prarasdavo bajorų teises. Per Valakų reformą (16 a. antra –17 a. pirma pusė) dalis tarnybininkų įrodė savo bajorystę, kiti, kaip ir valstiečiai, mokėjo piniginę rentą.
683
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.