tarptautniai sántykiai, politikos mokslų tyrimų sritis (pagal 1948 UNESCO deklaraciją), nagrinėjanti valstybių santykius ir užsienio politiką tarptautinėje sistemoje. Tiria ir tarptautinių organizacijų, nevyriausybinių organizacijų, tarptautinių bendrovių daromą poveikį tarptautinei sistemai, tarptautinę ekonomiką, tarptautinę teisę, tarptautinius režimus, įvairius tarptautinius judėjimus, valstybių tarpusavio santykių kitus aspektus. Skiriamos tarptautinių santykių pagrindinės kryptys: mondializmas, pliuralizmas, realizmas. Prie tarptautinių santykių teorijų kartais priskiriama konstruktyvizmas, kritinė teorija, liberalizmas, neoliberalizmas, marksizmas (t. p. internacionalizmo ideologija), neomarksizmas, postmodernizmas, poststruktūralizmas, struktūrinis funkcionalizmas. Tarptautinių santykių teorijos remiasi įvairiais mokslais – geopolitika, ekonomika, istorija, teise, filosofija, komunikacija, sociologija, geografija, demografija, ekologija, inžinerija, psichologija, antropologija, kriminologija, kultūrologija, teologija, t. p. feminizmu, lyčių studijomis ir kita. Dažniausiai nagrinėja globalizaciją, šalių suverenitetą, tarptautinį saugumą, ekologines problemas, nacionalizmą, ginklavimąsi, ekonominę plėtrą, pasaulinius finansus, terorizmą, organizuotą nusikalstamumą, intervencionizmą, žmogaus teises, prekybą žmonėmis, karinius konfliktus ir kita.
Tarptautiniai santykiai tyrinėjami nuo senovės laikų (pvz., Tukidido Peloponeso karo istorija 5 a. prieš Kristų, Kautiljos Arthašastra 4 a. prieš Kristų, N. Machiavelli Valdovas / Il Principe 1513, Th. Hobbeso Leviatanas 1651, vėliau – H. Grotijaus, J. Locke’o, J.‑J. Rousseau, I. Kanto veikalai), bet kaip akademinis dalykas ėmė formuotis po Pirmojo pasaulinio karo (1918 pradėta dėstyti Velso universitete).
Lietuvoje tarptautinių santykių mokslas dėstomas (nuo 1992) Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, Vytauto Didžiojo universitete, t. p. Lietuvos karo akademijoje, Mykolo Romerio universitete.