tarptautnis konflktas, tarptautinės sistemos dviejų ar daugiau subjektų ar jų grupių prieštaravimas, kai kyla ginkluoto susirėmimo grėsmė. Skiriamos šios tarptautinio konflikto sprendimo tradicinės priemonės: diplomatinės (derybos, tyrimas, gerosios paslaugos, tarpininkavimas, taikinimas), teisminės (tarptautinio konflikto arbitražinis arba teisminis nagrinėjimas), tarptautinio konflikto sprendimas tarptautinėse organizacijose. Tarptautinės teisės subjektų tarptautinį konfliktą sprendžia Tarptautinis Teisingumo Teismas. Į ginkluotą susirėmimą neturintis potencijos peraugti tarptautinės teisės subjektų nesutarimas vadinamas tarptautiniu ginču.
Klasikinėje tarptautinėje teisėje iki atsirandant jėgos draudimo principui karinės jėgos panaudojimas galėjo būti tarptautinio konflikto sprendimo paskutinė priemonė (lotynų kalba ultima ratio). Karas kaip tarptautinio konflikto sprendimo priemonė buvo susijęs su teisingo karo (lotynų kalba bellum justum) doktrina ir teise į karą (lotynų kalba jus ad bellum), kai kitomis priemonėmis valstybei nepavykdavo išspręsti tarptautinio konflikto. Iki 1907 egzistavo paprotinė norma, kad karo padėtis formaliai įvedama paskelbiant karą. 1907 Hagos III konvencija (Hagos taikos konferencijos) įtvirtino reikalavimą karo veiksmų nepradėti be išankstinio ir nedviprasmiško įspėjimo, kuris gali būti motyvuotas karo paskelbimas arba ultimatumas su sąlyginiu karo paskelbimu. Pagal 1928 Kelloggo‑Briand’o paktą, šalys smerkia karą kaip priemonę tarptautiniam konfliktui spręsti ir atsisako jo kaip nacionalinės politikos priemonės tarpusavio santykiuose, taip pat visus tarp jų galinčius kilti bet kokio pobūdžio ir priežasčių tarptautinius konfliktus įsipareigoja reguliuoti ir spręsti taikiomis priemonėmis. 1949 Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos tarptautinį konfliktą apibrėžė kaip ginkluotą konfliktą paskelbus karą tarp dviejų ir daugiau valstybių, net jei viena jų nepripažįsta karo padėties. Ginkluotas tarptautinis konfliktas taip pat konstatuojamas, jei karas nepaskelbtas arba nepareikštas ultimatumas kitai kariaujančiai šaliai. Pagal Ženevos konvencijos dėl karų aukų apsaugos 1977 protokolą, tarptautiniu ginkluotu konfliktu laikoma kova, kurioje pasinaudodama apsisprendimo teise tauta kovoja prieš kolonijinę priespaudą, užsienio šalies okupaciją arba rasistinį režimą, taip pat nacionalinio išsivadavimo karas, kurio tikslas – taikiomis arba karinėmis priemonėmis įgyvendinti tautos laisvo apsisprendimo teisę ir sukurti nepriklausomą valstybę, judėjimas už nepriklausomybę, turintis organizacinę struktūrą ir galintis atstovauti tautai tarptautiniuose santykiuose.
1370