taršà, į aplinką patenkančios kenksmingos medžiagos arba įprastų medžiagų neįprastos koncentacijos ar energijos srautai, keliantys pavojų gamtinėms ekosistemoms ir žmonių sveikatai. Daugiausia teršalų patenka į orą ir vandenį. Urbanizacija ir pramonės plėtra neišvengiamai didina taršos lygį. Skurdžiai gyvenančiose šalyse dažnai trūksta elementarių aplinkosaugos reikalavimų ir technologinės pažangos, todėl taršos problema jose itin aktuali. 20 a. viduryje žmogus suprato būtinybę keisti santykį su gamta, skatinti tvarią plėtrą, diegti taršos prevencijos priemones ir pereiti prie aplinką tausojančios gamybos. Tarša vis dar kelia rimtą grėsmę žmonių sveikatai. 2021 duomenimis, apie 97 % Europos Sąjungos miestų gyventojų kvėpavo oru, kuriame smulkiųjų kietųjų dalelių koncentracija viršijo Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas.
rusvąja anglimi kūrenama elektrinė Neurathe Vokietijoje (antroji Europos Sąjungoje pagal anglies dioksido taršą)
Didžiausi taršos šaltiniai – energijos vartojimas, ypač buityje ir pramonėje, senos transporto priemonės, amoniako emisijos žemės ūkyje. Dėl taršos poveikio šalys vietiniu ir tarptautiniu lygiu siekia reguliuoti teršalus, todėl griežtinami oro ir vandens kokybės standartai, reguliuojami atliekų srautai, skatinama elektromobilių naudojimas, oro taršos ir kvapų sklaidos modeliavimas, atliekų mažinimas, perdirbimas ir pakartotinis naudojimas.
Regioninę ir nacionalinę taršos politiką prižiūri aplinkos apsaugos agentūros arba ministerijos, tarptautines pastangas koordinuoja Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programa ir kitos institucijos.
Istorija
Jau nuo 13 a. Londone rūkas, prisotintas teršalų, tapo problema dėl anglies deginimo. 17 a. padaugėjo skundų dėl dūmų ir taršos, todėl karaliaus Jokūbo I laikais buvo priimti pirmieji teisės aktai, ribojantys anglies naudojimą, tačiau jie nebuvo veiksmingi.
18–19 a. pramonės plėtra ir akmens anglių deginimas dar labiau pablogino oro kokybę. Akmens anglys turėjo sieros priemaišų (dažniausiai 2–4 %), kurių didesniąją dalį sudaro siera pirito mineralo FeS2 pavidalu, mažesniąją – organiniai sieros junginiai. Tuo pačiu laikotarpiu atsirado dar vienas teršalų šaltinis – pramoninė sodos (natrio karbonato) gamyba Leblano būdu. Tarpiniam gamybos produktui – natrio sulfatui – gauti natrio chloridas buvo kaitinamas su sieros rūgštimi ir dėl to į orą patekdavo pašalinis produktas – vandenilio chloridas. Dėl to rūko arba lietaus lašeliai tapdavo rūgštūs nuo druskos rūgšties, susidarančios tirpstant vandenilio chlorido dujoms.
Ypač tirštas smogas gaubė Londoną 1813, 1873, 1880, 1882, 1891, 1892, 1948 lapkričio–sausio mėnesiais. Dėl tankios urbanizacijos ir nepalankios reljefo formos labiausiai nukentėdavo Londono East Endo rajonas.
Daugiausia skaudžių padarinių sukėlė 1952 Didysis smogas, kuris paskatino priimti vienus pirmųjų šiuolaikinių aplinkos apsaugos teisės aktų – Švaraus oro įstatymą (angl. Clean Air Act, 1956). Jis nustatė zonas be dūmų, ribojo anglies deginimą ir skatino švaresnių kuro šaltinių, tokių kaip gamtinės dujos ir elektra, naudojimą. Nors pokyčiai vyko lėtai, tai buvo svarbus žingsnis aplinkos apsaugos istorijoje.
Jungtinėse Amerikos Valstijose tarša labiau susidomėta nuo 20 a. 6 dešimtmečio vidurio iki 8 dešimtmečio pradžios, kai Kongresas priėmė Švaraus oro įstatymą (angl. Clean Air Act, 1963), Nacionalinį aplinkos politikos įstatymą (National Environmental Policy Act, 1970), Švaraus vandens įstatymą (Clean Water Act) ir Triukšmos kontrolės įstatymą (Noise Control Act, abu 1972).
Lietuvoje
Lietuvoje pagrindiniai taršos šaltiniai yra automobilių transportas (lemia 2/3 viso oro užterštumo), pramonė (20–25 %), energetika (10–15 %). Didžiausios pramonės įmonės ir šiluminės elektrinės kasmet diegia oro taršą mažinančias priemones. Pastačius didžiųjų miestų vandenvalos įmones vandens kokybė pamažu gerėja. Sunkiausiai kontroliuojama ir reguliuojama yra tarša žemės ūkyje. Pagrindinė institucija, vertinanti aplinkos taršos rodiklius, yra Aplinkos apsaugos agentūra.
1
1163
762