teofãnija (gr. theophaneia), epifãnija (gr. epiphaneia – pasirodymas, apsireiškimas), dievybės apsireiškimas. Būdinga daugeliui religijų. Gali įvykti per tarpininkus ar tiesiogiai, per gamtos reiškinius ar antgamtiniu būdu. Kitaip nei senovės politeistinėse religijose, Biblijoje Dievas pasirodo ne kiekvienam, tai vyksta ne žmogaus, o Dievo sprendimu. ST pasakojama, kad teofanija dažniausiai įvyksta žemės drebėjimo (Mch 1, 3–4; Am 4, 13), dūmų ir ugnies (Ps 18, 8–13), vėjo (2 Sam 5, 24), audros (Įst 33, 26; Ps 68, 4; Job 38–41), prasivėrusio dangaus ir sujudintų debesų (Ps 18, 9), griaustinio ir žaibų (Hab 3, 8–15) pavidalais. Reikšmingiausia teofanija yra ant Sinajaus kalno, čia Dievas pasirodė Mozei degančio krūmo pavidalu (Iš 3, 2–4) ir įteikė Dešimt Dievo Įsakymų (Iš 24, 9; Įst 33, 2). Pranašams Dievas pasirodo soste, apsuptame serafimų (Iz 6, 1), arba dangaus vežime (Ez 1), ar kaip angelas arba per jį (Pr 18, 1–2; Teis 13, 20); teofanija įvyksta ir sapne (Pr 20, 3–7; 28, 10). Teofanija reiškia Dievo galybės parodymą (Ps 29), priešų nubaudimą (Teis 5; Iz 66, 15), Izraelio puolimą (Jl 2, 1), Paskutinio teismo vykdymą (Iz 66, 18), tvarkos įvedimą (Ps 96, 13), apsigyvenimą Šventykloje ir išgelbėjimą (Zch 2, 10). NT teofanija t. p. įvyksta per sapnus (Mt 1, 20) ar per angelus (Lk 1, 26). Per Jėzaus krikštą Šventoji Dvasia pasirodė balandžio pavidalu (Mk 1, 9). NT minimos teofanijos – Jėzaus atsimainymas (Mk 9, 2–9), Prisikėlimas (Mk 16), prisikėlusio Jėzaus teofanija kaip Žmogaus Sūnaus (Apr 1, 9–20), Kristaus šlovės apraiška (Tim 2, 3), Jėzaus apsireiškimas mokiniams (Jn 21), Steponui – Dievo šlovės ir Jėzaus teofanija (Apd 7, 55), apaštalui Pauliui Jėzaus apsireiškimas (Apd 9, 3–19).
2182