Cijniškės miška, Tijniškės miška, yra Lazdijų rj. savivaldybės teritorijoje, 4 km į šiaurės rytus nuo Leipalingio. Plotas 3350 ha, mišku apaugę 2995 hektarai. Susideda iš Cijūniškės miško (Tijūnamiškio), Živulčiškės, Zasčiūniškės, Kaseliūniškės ir Kučiuliškės miškų. 34 % masyvo yra valstybinės reikšmės, priklauso Valstybinių miškų urėdijos Druskininkų regioninio padalinio Leipalingio, Merkinės girininkijoms (iki 2018 priklausė Veisiejų ir Druskininkų miškų urėdijoms), kiti miškai – privatūs. Tijūniškės miškų vakarinę dalį kerta Leipalingio–Seirijų plentas. Vakarinis pakraštys siekia Seirą (Baltosios Ančios kairysis intakas) ir Krašto ežerą, rytinis pakraštys – Dzūkijos nacionalinį parką, pietinis pakraštys – Merkinės–Leipalingio plentą. Masyve yra Drapalio, Giedavardžio ir Šaulio ežerai bei 3 maži ežerėliai. Reljefas banguotas, vietomis kalvotas. Miško augavietės nederlingos ir vidutinio derlingumo, dažniausiai normaliai drėgnos. 91 % miškų yra ūkiniai IV grupės, 5 % rekreaciniai II grupės, 4 % apsauginiai III grupės. Kultūrinės kilmės medynų 19 %. Pušynų yra 70 %, eglynų 10 %, beržynų 11 %, juodalksnynų 5 %, drebulynų 3 %, ąžuolynų 1 %. Jaunuolynai sudaro 21 %, pusamžiai medynai 56 %, bręstantys 12 %, brandūs 11 %. Medynų vidutinis amžius 65 m., bonitetas I,9, skalsumas 0,71, tūris 230 m3/ha, prieaugis 6,4 m3/ha. Miškuose yra 8 miško buveinės, 4 memorialinės (Lietuvos partizanų žūčių) vietos, šiaurinėje dalyje Kučiuliškės, pietrytiniame pakraštyje Stračiūnų herpetologiniai (balinių vėžlių) draustiniai, Drapalio ežero rytiniame krante – archeologijos paminklas – pilkapis.
Sovietų okupacijos metais Tijūniškės miškuose veikė (1944–53) Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Lietuvos partizanai.
2355
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.