tūbà (lot. tuba – vamzdis), muzikos instrumentas – chromatinis bosinės arba kontrabosinės tesitūros lūpinis aerofonas.
Sandara
tūba (Kauno muzikinio teatro nuosavybė)©
Vamzdis kūgiškas, susuktas į pailgą kilpą ir baigiasi aukštyn nukreiptomis platėjančiomis žiotimis. Tūba turi taurelės pavidalo pūstuką ir 4–6 ventilius. Būna bosinės (F ir Es; Es derinimo bosinė tūba vadinama bombardonu) bei kontrabosinės (C ir B) tūbos. Simfoniniame orkestre dažniausiai pučiama kontrabosinė B derinimo tūba, jos bendras diapazonas C1–b (f1). Pučiamųjų orkestre naudojamos Es ir B tūbos. Natos rašomos su boso raktu, diapazonas priklauso nuo derinimo. Vieno ir to paties derinimo tūbos gali būti skirtingo diapazono dėl ventilių nevienodo skaičiaus.
Istorija
Tūbos pirmtakai – serpentas, ofikleidas, basethornas (sukonstruoti 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje) ir kiti lūpiniai muzikos instrumentai su skylučių bei vožtuvėlių sistema. 1835 W. Wieprechtas ir K. Moritzas (Vokietija) sukonstravo F derinimo bosinę ventilinę tūbą, čekas V. Červený 1845 – C ir B derinimo tūbą. Orkestre tūbą pirmąkart panaudojo R. Wagneris. Ilgainiui tūba visiškai pakeitė iki tol naudotą ofikleidą.
bombardonas
1042
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.