Tyrone’o ir Tyrconnellio sukilimas (Tiròno ir Tirkònelio sukilmas), Devyneri mẽtų kãras, ginkluotas konfliktas tarp Airijos klanų vadų ir Anglijos okupacinės kariuomenės. Vyko 1593–1603.
Prielaidos
Konflikto dingstimi tapo Tyrone’o grafystės grafo Hugh O’Neillo (airių k. Aodh Ó Néill) ir anglų, siekiančių užimti visą Airijos salą, priešprieša. Kitas airių sukilimo vadas buvo Tyrconnellio grafas Hugh Roe O’Donnellas (airių k. Aodh Ruadh Ó Domhnaill), vedęs H. O’Neillo dukrą. Siekdami sutrukdyti dviejų įtakingiausių airių klanų susivienijimui 1587 09 anglai H. R. O’Donnellą suėmė ir įkalino Dubline. 1592 H. O’Neillui padedant jis buvo išlaisvintas ir pasitraukė į Glenmalure’ą – kito H. O’Neillo sąjungininko Fiacho MacHugh O’Byrne’o (airių k. Fiach mac Aodha Ó Broin) pilį. Grįžęs į Alsterį H. R. O’Donnellas tapo O’Donnellų klano vadu ir 1592 išvarė anglų šerifą Uillisą iš jo valdų Airijoje.
Sukilimo pradžia
1593 airiai, vadovaujami Maguairo, kurį palaikė H. O’Neillo brolis Cormacas MacBaronas, sudegino šiaurinio Airijos miesto Konachto priemiesčius. Per 1593 06 įvykdytą šio miesto antpuolį buvo įveiktos Konachto provincijos gubernatoriaus sero Richardo Binghemo vadovaujamos anglų pajėgos. Apiplėšę Roscommoną airiai atsitraukė į šiaurę. Vadovaujami naujo Konachto provincijos gubernatoriaus sero Henry Bagenalo anglai surengė atsakomąją karinę ekspediciją į Monaghaną (provincija Airijos šiaurės rytuose), 1593 09 22 įžengė (144 raiteliai ir 881 pėstininkas) į Fermanagh. Tuo metu H. O’Neillas dar buvo H. Bagenalo sąjungininkas ir net dalyvavo karo veiksmuose anglų pusėje, nes tikėjosi, kad karalienė Elžbieta I jį paskirs Alsterio lordu (1589 iš jos buvo gavęs Tyrone’o erlo titulą ir teisę būti klano vadu). Tačiau karalienė atsisakė jam suteikti bet kokį titulą, leidžiantį karūnos vardu valdyti Alsterį, ir jo lordu paskyrė H. Bagenalą. Tai lėmė H. O’Neillo perėjimą į sukilėlių pusę. H. O’Neillui pavyko sutelkti kitus airių klanų vadus ir Anglijos ekspansija bei protestantizmo plitimu nepatenkintus katalikus. Jis sustiprino savo kariuomenę airių ir škotų samdiniais, Škotijoje ir Anglijoje įsigijo muškietų bei šovinių ir ispanų padedamas išlaikė apie 8000 žmonių kariuomenę.
Sukilėlių pergalės
1595 H. R. O’Donnello pajėgoms pavyko užimti Konachto provinciją. Sukilėliai užėmė ir sugriovė Portmore’o fortą prie Blackwaterio upės, apsupo anglų įgulą Monaghano pilyje. 1595 05 25 H. Bagenalas iš Dundalko atsiuntė 1750 muškietomis ir ietimis ginkluotų pėstininkų bei kitų karių apsuptai įgulai išlaisvinti. Nors pakeliui link Monaghano (likus 4 km) H. Bagenalo pajėgos pateko į sukilėlių pasalą, joms pavyko pasiekti pilį ir papildyti jos gynėjų gretas. Tačiau 05 26 jungtinė H. O’Neillo ir H. R. O’Donnello kariuomenė nugalėjo H. Bagenalo vadovaujamas pajėgas mūšyje prie Clontibreto. Anot airių analų, mūšyje žuvo daugiau kaip 700 anglų ir nuo 100 iki 400 airių. Anglai kuriam laikui buvo priversti atidėti savo ekspansinius planus.
1598 mūšiai atsinaujino. 08 14 mūšyje prie Yellow Fordo kovėsi H. Bagenalo vadovaujama kariuomenė (apie 4000 žmonių; 3 pėstininkų kuopos, muškietininkų dalinys ir kavalerija, turėta kelios patrankos) ir H. O’Neillo pajėgos, kurias sudarė klanų, jų vasalų ir škotų samdiniai. Šiame mūšyje žuvo H. Bagenalas ir apie 1500–2000 anglų karių, daug jų buvo sužeista, keli šimtai perėjo į sukilėlių pusę. Airių pusėje žuvo apie 200 ir buvo sužeista apie 600 karių.
Airių pergalė Yellow Fordo mūšyje paskatino sukilimą visoje Airijoje. Sukilėliai sulaukė paramos iš H. O’Neillo samdinių ir Alsterio kariuomenės. H. O’Neillas savo šalininkus paskyrė grafais ir sukilimo vadais. Mansterio plantacijose prasidėjus sukilimui, kuriame dalyvavo apie 9000 žmonių, anglų kolonistai plantatoriai pabėgo. Anglijos valdžiai Airijoje liko ištikimi tik lordai, net jų giminės ir šalininkai perėjo į sukilėlių pusę. Tačiau visi Airijos miestai (įtvirtintos gyvenvietės) buvo ir toliau kontroliuojami Anglijos kolonijinės valdžios, nes H. O’Neillui neužteko pajėgų joms užimti.
1599 į Airiją atvyko Esekso grafas R. Essexas su apie 17 000 žmonių anglų kariuomene. Jo tikslas buvo pasitelkus Anglijos laivus pasiekti Lough Foyle’io įlanką, tačiau dėl prastos logistikos šie laivai neatplaukė ir karinė ekspedicija anglams baigėsi katastrofiškai: 08 05 H. R. O’Donnello pajėgos laimėjo mūšį prie Curlew, tūkstančiai anglų karių mirė nuo šiltinės ir dizenterijos. Prie Alsterio R. Essexas pradėjo derybas su H. O’Neillu ir sutiko sudaryti paliaubas (netrukus R. Essexas grįžo į Londoną).
R. Essexą pakeitęs lordas Charlesas Blountas anglų kariuomenę panaudojo kur kas efektyviau, todėl 1599 12 H. O’Neillas buvo priverstas Anglijos karalienei Elžbietai I išsiųsti 22 punktų dokumentą su taikos sąlygomis. Jos numatė Airijos autonomiją grąžinant konfiskuotas žemes ir bažnyčias, judėjimo laisvę ir katalikybės toleravimą. H. O’Neillas pripažino Anglijos siuzerenitetą, bet reikalavo sau grafo titulo ir narystės Anglijos slaptojoje taryboje.
Sukilimo pralaimėjimas
1600 vasarą Mansterio lordo Georgeʼo Carew vadovaujamos pajėgos pradėjo puolimą ir lapkritį Anglijos valdžiai pranešė apie savo pergalę – 1200 sukilėlių sunaikinimą ir 10 000 kapituliavimą. 1601 viduryje G. Carew atkovojo daugumą pilių ir išsklaidė airių karinius dalinius. Tai pasiekti jam padėjo susitarimas su vienu airių sukilimo vadų – Florenceʼu MacCarthy. Šis net prašomas paties H. O’Neillo nepadėjo su anglais kovojančioms Jameso Fitzo FitzGeraldo pajėgoms. 1601 06 J. F. FitzGeraldas pateko į nelaisvę, vėliau buvo suimtas ir F. MacCarthy; abu buvo įkalinti Londono Toweryje, kur J. F. FitzGeraldas mirė. Juos suėmus anglams pasidavė kiti vietiniai lordai.
Neįstengdami įveikti sukilėlių karinėmis priemonėmis anglai (jiems talkino H. R. O’Donnello varžovas Niallas Garve’as O’Donnellas) ėmėsi sukilėlių ekonominio žlugdymo taktikos – Alsterio srityje niokojo kaimus, žudė valstiečius. Sukilėlių padėtis smarkiai blogėjo. 1601 rudenį jiems į pagalbą atvyko ispanų ekspedicija – į Kinsale’o uostą Airijos pietuose atplaukė laivai su apie 3500 žmonių; lordo Ch. Blounto kariuomenė (apie 7000 žmonių) juos iš karto apsupo. 1602 01 05–06 netoli Kinsale’o H. R. O’Donnello kariuomenė, prieštaraujant H. O’Neillui, atakavo anglus, tačiau pralaimėjo. Kinsale’yje ispanų ekspedicija pasidavė anglams, o likę gyvi sukilėliai atsitraukė į šiaurę Alsterio link. Daug jų mirė bėgdami per pelkėtas vietoves ir dėl šalto oro. H. R. O’Donnellas išvyko į Ispaniją, kur mėgino organizuoti naują ekspediciją, tačiau čia netrukus mirė (galimai buvo nunuodytas anglų).
Kinsaleʼo mūšio žemėlapis (dailininkas nežinomas)
Sukilėliai buvo priversti sugrįžti prie partizaninės kovos, o anglai, toliau niokodami airių kaimus, vėl ėmėsi išdegintos žemės taktikos. Alsteryje kilus badui H. O’Neillo sąjungininkai pasidavė anglams. Pats H. O’Neillas iki 1603 03 slapstėsi, kol galiausiai t. p. pasidavė. Anglų neužimta liko tik Vakarų Breifne’s karalystė, ją valdė vienas sukilėlių vadų Brianas O’Rurkas. 1603 04 25, po 12 d. apsupties, anglų kariuomenė užėmė ir šią sritį, kartu ir visą Airijos teritoriją.
Sukilimo padariniai
Numalšinus sukilimą H. O’Neillas ir kiti sukilėlių vadai iš naujojo Anglijos ir Škotijos karaliaus Jokūbo I (Anglijos karalienė Elžbieta I mirė 1603 03 24) gavo palankias garantijas – Jokūbas I nenorėjo tęsti pragaištingo karo Airijoje. Sukilėliai buvo amnestuoti ir atgavo savo valdas, tačiau jie turėjo atsisakyti airiškų titulų, karinių pajėgų, savo valdinių kontrolės ir prisiekti Anglijos karūnai. 1604 buvo paskelbta amnestija visoje Airijos teritorijoje.
Anglijos valdžia neatsisakė Airijos visiškos kolonizacijos planų. 1607 Dublino parlamente buvo perskaitytas anoniminis laiškas apie naujo airių sukilimo rengimą. Laiške nebuvo paminėtas nė vienas vardas, tačiau buvo paskelbta, kad naują sukilimą rengia H. O’Neillas ir vienas sukilimo vadų Rory O’Donnellas. Šią provokuojančią klastotę sukūrė anglų baronas Christopheris Lawrence’as. H. O’Neillas ir R. O’Donnellas, supratę, kad juos ketinama nužudyti, pabėgo. H. O’Neillas iš Rathmullano kaimo, kur jo Lough Swilly ežere laukė prancūzų laivas, 1607 09 04 kartu su 99 Airijos aristokratais ir jų šeimomis išvyko iš šalies. Airiai atvyko į Romą, kur popiežiaus Pauliaus V ir Ispanijos bei Portugalijos karaliaus Pilypo III vardu jiems buvo suteiktas prieglobstis. 1608 jų valdos Airijoje buvo konfiskuotos ir atiduotos anglų kolonistams.
Pasak airių istorijos šaltinių, per Tyrone’o ir Tyrconnellio sukilimą žuvo mažiausiai 30 000 airių karių, Alsteryje 1602–03 nuo bado mirė apie 60 000 žmonių, bendros airių netektys sudarė mažiausiai 100 000 žmonių. Po pralaimėto sukilimo prasidėjo naujas Airijos užkariavimo ir kolonizavimo etapas, anglų spaudimas Airijos gyventojams dar labiau sustiprėjo (Airijos istorija).
L: G. A. McCoy Irish Battles Belfast 1989; C. Falls Elizabeth’s Irish Wars London 1996; M. K. Walsh An Exile of Ireland: Hugh O Neill Prince of Ulster Dublin 1996; N. P. Canny Making Ireland British, 1580–1650 Oxford 2001.
1088