Ùždauguvio kunigaikštỹstė, Livònijos provncija, Infliántai (lenk. Inflanty), Livonijos žemės į šiaurę nuo Dauguvos: Latvijos Vidžemė ir Latgala, Pietų Estija, 1566 autonominės provincijos teisėmis atitekusios Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) , 1569 – Abiejų Tautų Respublikai. Susidarė per Livonijos karą (1558–83) suirus Livonijos valstybėlių konfederacijai. Livonijos ordino ir Rygos arkivyskupijos valdžiai pasidavus asmeniškai Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui ir LDK vyriausybei, 1566 Gardine Seimo nutarimu provincija gavo formalų Uždauguvio kunigaikštystės statusą, jos kunigaikščiu titulavosi Lietuvos didysis kunigaikštis. Jo vardu administravo LDK dignitorius (administratoriais buvo Jurgis Radvila, Jonas Chodkevičius, vėliau Jonas Karolis Chodkevičiai ir kiti).
Stepono Batoro 1582 konstitucijomis ir Zigmanto Vazos 1589, 1598 ordinacijomis kunigaikštystėje buvo įvesta panaši į Abiejų Tautų Respublikos administracinė teritorinė ir politinė tvarka. Autonominės valdžios institucija Landtagas pavadintas Uždauguvio kunigaikštystės Konventu (dar vadintas Seimeliu, Seimu; jame buvo įsigalėję vokiečių bajorai). Kunigaikštystė gavo herbą, buvo padalyta į tris prezidiatus (Cėsių, Pärnu, Tartu; nuo 1598 vadinti vaivadijomis) ir 26 seniūnijas (LDK ir Lenkijos bajorams po 13). Pareigūnais buvo skiriami pakaitomis LDK ir Lenkijos, nuo 1598 – ir Uždauguvio kunigaikštystės bajorai (nuo 1607 visoms trims vaivadijoms po 1/3 pareigybių). Vietos bajorų teisės buvo sulygintos su LDK ir Lenkijos bajorų teisėmis. 1589 miestuose įvesta Magdeburgo teisė. 1582 Cėsyse įsteigta katalikų vyskupija, 1677, po karų su Švedija, – Livonijos (arba Infliantų) vyskupija (vyskupas rezidavo Daugpilyje); dėl to Latgaloje įsigalėjo katalikybė. Kitoje Kunigaikštystės dalyje vyravo liuteronybė (Augsburgo išpažinimas). Oficiali kalba – vokiečių. Mokesčiai iš Uždauguvio kunigaikštystės eidavo pamečiui į LDK ir Lenkijos iždus. Uždauguvio kunigaikštystė turėjo svarbios reikšmės LDK ekonomikai (prekybos kelias Dauguva ir Baltija), dėl jos prekybos augo Ryga. Po 17 a. pirmos pusės Abiejų Tautų Respublikos karų su Švedija Kunigaikštystė neteko 2/3 teritorijos (Švedija pagal Altmarko paliaubas 1629 paėmė į savo valdžią Pietų Estiją ir Vidžemę) ir faktiškai pamažu tapo Livonijos vaivadija (centras – Daugpilis). Olyvos taikos (1660) sutartimi atsisakyta likusios Uždauguvio kunigaikštystės dalies; Latgala imta vadinti tik Abiejų Tautų Respublikos valdoma Kunigaikštystės dalis. 1677 tai buvo įteisinta: krašto valdytoju paskirtas vaivada, įvestas Lietuvos Statutas ir oficiali lenkų kalba. Vaivadijos vyskupas, vaivada ir kaštelionas tapo Abiejų Tautų Respublikos senatoriais. 1772, po valstybės I padalijimo, Uždauguvio kunigaikštystės teritorija buvo prijungta prie Rusijos, vaivadija panaikinta.
L: A. Plateris Teisiniai Livonijos ir Kuršo santykiai su Lietuva Kaunas 1938; B. Dundulis Lietuvos užsienio politika XVI a. Vilnius 1971; A. Tyla Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje Vilnius 1986.
415