vaik literatūrà, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams parašyti arba iš suaugusiųjų literatūros perimti ir vaikams adaptuoti kūriniai. Vaikų literatūrai būdinga visi tradiciniai literatūros žanrai ir rūšys, bet populiariausi yra realistinis vaizdavimo būdas ir literatūrinės pasakos žanras. Vaikų literatūra dažnai klasifikuojama pagal amžiaus tarpsnius.
Pasaulietinės vaikų literatūros apraiškų radosi 17 a., pedagogams atkreipus dėmesį į vaikystės tarpsnio savitumą. Svarbų postūmį davė J. Locke’o, J. A. Komenský pedagoginės idėjos. J. A. Komenský Juntamųjų daiktų pasaulis paveiksluose (1658) yra pirmoji sinkretinio pobūdžio knyga vaikams. Vaikų ugdymui naudotos prancūzų J. de La Fontaine’o pasakėčios, Fènelono knyga Telemacho nuotykiai (Les Aventures de Télémaque 1699), Ch. Perrault Mano Motušės Žąsies pasakos ir Madame d’Aulnoy (1650–1705) Fėjų pasakos (Les Contes de fées, abi 1697) pagrindė literatūrinės pasakos tradiciją. 18 a. anglų leidėjas ir rašytojas J. Newbery išplėtojo knygų vaikams leidybą, publikavo populiarius tautosakos kūrinius, įsteigė žurnalą vaikams, pirmasis adaptavo D. Defoe romaną Robinzonas Kruzas (1719–20) ir J. Swifto satyrinį romaną Guliverio kelionės (1726).
J. A. Komenskio knygos Juntamųjų daiktų pasaulis paveiksluose (1658) iliustracija
18 a. ir vėliau vaikų literatūroje įsitvirtino folkloriškos kilmės Barono Miunhauzeno nuotykiai, kurių autorystė priskiriama R. E. Raspe’i, G. A. Bürgeriui ir kitiems. Nuosekli vaikų literatūros raida prasidėjo romantizmo laikotarpiu, kai buvo suvoktas vaiko dvasinio pasaulio savitumas, sureikšminta vaizduotė; tai lėmė literatūrinės pasakos suklestėjimą. Liaudies kūryba pagrįstos stilizuotos brolių Grimmų Vaikų ir namų pasakos (3 tomai 1812–22) padarė poveikį daugeliui Europos šalių folkloristų ir literatų. E. T. A. Hoffmanno pasakos Spragtukas ir pelių karalius (1816), Svetimas vaikas (1817), A. Pogorelskio apysaka pasaka Juodoji višta, arba Požemio gyventojai (1829) ir V. Odojevskio pasaka Miestelis tabakinėje (1833) įtvirtino originalia išmone pagrįstos apysakos-pasakos žanrą. W. Hauffas, Ch. Dickensas, W. M. Thackeray savo pasakose derino tautosaką ir vaizduotę. Pasaulinę šlovę pelnė dano H. Chr. Anderseno trumposios literatūrinės pasakos. Nonsenso tradicijos (kai derinami nesuderinami dalykai) pradžia labiausiai siejama su anglo L. Carrollio apysakų-pasakų dilogija Alisa stebuklų šalyje (1865) ir Alisa Veidrodžio karalystėje (1871). Didaktizmo ir komizmo pusiausvyra pasiekta C. Collodi Pinokio nuotykiuose (1883). Į paauglių literatūrą įaugo romantizmo laikų istoriniai bei nuotykių romanai (W. Scotto, A. Dumas, J. F. Cooperio, T. M. Reido ir kitų), vaikų literatūros klasika tapo R. L. Stevensono Lobių sala (1883), kai kurie J. Verne’o romanai.
Nuo 19 a. vidurio realistinėje prozoje (Ch. Dickenso, F. Dostojevskio, V. Korolenkos, A. Čechovo kūriniuose) išryškėjo nelaimingo, skriaudžiamo vaiko tema. Socialiniai aspektai svarbūs ir specialiai vaikams bei paaugliams kurtuose Jungtinių Amerikos Valstijų rašytojos M. E. Mapes Dodge (1831–1905) knygoje Hansas Brinkeris, arba Sidabrinės pačiūžos (Hans Brinker, or The Silver Skates 1865), H. Malot apysakoje Be šeimos (1878), E. de Amicio apysakoje Širdis (1886). M. Twaino apysakose Tomo Sojerio nuotykiai (1876), Heklberio Fino nuotykiai (1885) socialinę tematiką nusvėrė vaikų paveikslų psichologinis įtaigumas, nuotykių pradas. 19 a. viduryje pasirodžiusios feminizmo sąjūdžio apraiškos lėmė moterų rašytojų atėjimą į literatūrą. L. M. Alcott, J. Spyri, L. M. Montgomery, F. H. Burnett kūriniai, t. p. Susana Coolidge (1835–1905) knyga Ką nuveikė Keitė (What Katy Did 1872), E. H. Porter Poliana (1913) ir kiti išplėtojo poetiniam realizmui artimą vadinamosios mergaičių prozos modelį. Ch. R. Darwino idėjos suaktualino gamtos temą literatūroje. 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje susiformavo animalistinės pažintinės pasakos atmaina, kuriai atstovauja R. Kiplingo Džiunglių knyga (1894), Waldemaro Bonselso (1880–1952) Bitės Majos nuotykiai (Die Biene Maja 1912), H. Loftingo ciklas apie daktarą Dolitlį (išleista 1920–52), K. Čiukovskio Daktaras Aiskauda (1928), B. Potter paveikslėlių knygos (išleista 1902–30). Sužmogintas gamtos pasaulis vyrauja S. O. L. Lagerlöf romane Stebuklingosios Nilso kelionės (1906–07).
Tarp I ir II pasaulinio karo kurtoje realistinėje vaikų literatūroje išsiskiria vos keletas epinių ciklų; tai L. I. Wilder kūrinių ciklas Namelis prerijose (išleista 1932–43) ir Arthuro Ransomeʼo (1884–1967) Kregždžiukai ir amazonės (Swallows and amazones, išleista 1930–47). Detektyvo žanrą vaikų literatūroje pirmą kartą panaudojo E. Kästneris apysakoje Emilis ir sekliai (1928). Realistinės vaikų literatūros tradicijos tuo metu buvo ryškesnės rusų prozoje, V. Katajevo, A. Gaidaro ir kitų kūriniuose. Šiuo laikotarpiu pasirodė žymių literatūrinės pasakos kūrinių, pvz., J. Korczako Karalius Motiejukas pirmasis (1923) ugdė egzistencinį, pilietinį vaiko mąstymą. Nonsenso tradicijai artima A. A. Milne’o dilogija apie Mikę Pūkuotuką (1926–28), P. Travers ciklas apie Merę Popins (išleista 1934–52). J. R. R. Tolkieno Hobitas (1936) pradėjo savito, maginės fantastikos (anglų kalba fantasy), žanro istoriją. Vaikystė aukštinama A. de Saint-Exupéry poetinėje filosofinėje pasakoje Mažasis princas (1943). Po II pasaulinio karo vaikų prozoje vyravo vadinamosios kasdienybės poetika. Daugelis A. Lindgren, A. K. Wesly, M. DeJongo knygų vaizdavo harmoningą, net idilišką vaikystės pasaulį. Literatūrinių pasakų personažai (A. Lindgren Pepė Ilgakojinė 1945, Mažylis ir Karlsonas 1955, J. Brzechwos Tiškučio akademija 1946, Zinken Hopp, 1905–87, Stebuklingoji kreida / Trollkrittet 1948, N. Nosovo Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai 1954, G. Rodari Čipolino nuotykiai 1950, O. Preusslerio Mažasis Vandenis 1956 ir Raganiukė 1957 ir kita) imitavo vaiko elgseną, mąstymą ir jausmus. Harmonijos idėja vienija T. Jansson ciklą apie Trolius Mumius (1945–70). Džiaugsmo, optimizmo intonacijos, komizmas vyravo ir įvairių tautų 6–7 dešimtmečio literatūrinėse pasakose.
Nuo 6 dešimtmečio intensyviai formavosi ir padaugėjo paaugliams skirtų prozos kūrinių, pasirodė intelektualaus turinio vaikystės atsiminimais pagrįstų apysakų (E. Kästnerio Kenigsbruko gatvė ir aš, W. Saroyano Tėti, tu keistuolis, abi 1956, R. Bradbury Pienių vynas 1957). J. Krüssas apysakoje Mano prosenelis, herojai ir aš (1968) atvirai analizuoja seno žmogaus gyvenimo problemas, įvairias etines vertybes. Nuo 8 dešimtmečio suklestėjo vadinamoji paauglių problemų proza, kurioje ypač plačiai vaizduojama vienišo, apleisto vaiko drama, tėvų skyrybos (Alberto Lichanovo, 1935–2021, Labirintas 1970; K. Paterson Smarkuolė Gilė Hopkins 1978, Susanos Townsend, 1946–2014, Slaptas Adriano Moulo dienoraštis / The Secret Diary by Adrian Mole 1982, U. Starko Tegu baltieji lokiai šoka / Låt isbjörnarna dans 1986). M. Gripe’s, Chr. Nöstlinger, Bjarneʼo Rueterio (g. 1950) kūryboje analizuojamos vaiko ir paauglio tapatybės problemos. Įtaigus psichologinis dramatizmas būdingas V. Železnikovo romanui Baidyklė (1981), kai kurioms Anatolijaus Aleksino (1924–2017) knygoms. Literatūrinės pasakos t. p. vis dažniau kėlė egzistencinius gyvenimo ir mirties (A. Lindgren Broliai Liūtaširdžiai 1973, Natalie Babbitt, 1932–2016, Amžinieji Takiai / Tuck Everlasting 1975), draugystės, ištikimybės, gyvenimo prasmės (O. Preusslerio Krabatas, arba treji metai užburtame malūne 1971, M. Ende’s Momo 1973) klausimus.
20 a. pabaigos vaikų (ypač paauglių) literatūra įvairi vaizduojamų temų ir problemų požiūriu. Naujojo realizmo terminu apibūdinamoje prozoje atsirado tokių skaudžių temų kaip narkomanija (M. Burgeso 1954, Heroinas 1996), smurtas (Jano Guillou, g. 1944, Blogis 1981, L. Sacharo Duobės 1998), pedofilija, homoseksualumas, rasizmas, savižudybė, nepagydoma liga ir kitos. Ph. Pullmano trilogijos Jo tamsiosios jėgos (His Dark Materials 1995–2000) ir ypač J. K. Rowling Hario Poterio ciklo (išleista 1997–2007) sėkmė sukėlė labai stiprią maginės fantastikos bangą. Nuo 6 dešimtmečio, be literatūrinės pasakos, vaikų literatūroje ryškėjo ir kitos sąlygiškumo formos: persikėlimas laike (Philippos Pearce, 1920–2006, Tomo vidurnakčio parkas / Tom’s Midnight Garden 1958, Penelopeʼs Farmer, g. 1939, Kartais Šarlotė / Charlotte Sometimes 1969), magiškasis realizmas (M. Gripe’s Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija 1981, Sylvios Waugh, g. 1935, Žmogonų / The Mennyms ciklas, išleista 1993–96, D. Almondo Skeligas / Skellig 1998 ir Molinis / Clay 2005 ir kita), antiutopija (L. Lowry Siuntėjas / The Giver 1993, Suzanneʼos Collins, g. 1962, trilogija Bado žaidynės / The Hunger Games 2008–10). Žanrų sinkretizmo vienas ryškiausių pavyzdžių buvo A. Lindgren literatūrinė pasaka Ronja plėšiko duktė (1981). Žymiausia pastarųjų metų vaikų ir paauglių literatūros tendencija yra pasakos ir realistinės literatūros bruožų derinimas.
Apie lietuvių vaikų literatūrą žiūrėti: lietuvių vaikų literatūra.
2013