Vakarnė (lot. Vesperes), Mišpãrai, katalikų liturgijoje – viena pagrindinių (kartu su Rytmetine) kasdieninių maldų. Kalbama sekmadienio ir iškilmės vakare besileidžiant saulei. Perimta iš judėjų liturgijos. Vakarinės pagrindų yra NT. Laikoma dieną pašventinančia malda. Vakarinė pradedama ir užbaigiama kaip Rytmetinė. Bažnyčios Tėvų Origeno, Klemenso Aleksandriečio, Tertulijono ir Kiprijono raštuose Vakarinė išskiriama tarp ryto, vidudienio ir nakties maldų, laikoma malda, kuri kreipia į Viešpaties eschatologinį atėjimą. 4–5 a. atsirado papildomi Vakarinės elementai – šviesos liturgija (ja Vakarinė pradedama kartu su aukos smilkalų apeiga) ir maldavimas su palaiminimu. 6–7 a. prie Vakarinės pridėta psalmių ir biblinių himnų; iki 8 a. Vakarinę sudarė šviesos liturgija su vakaro himnu, vakaro psalmių giedojimas, įtraukiant ir Ps 140 (141), smilkymas, užtarimo malda (maldavimai), palaiminimas. Toks tekstų ir turinio išdėstymas atsirado po Vatikano II susirinkimo (1962–65) popiežiui Pauliui VI paskelbus Brevijoriaus (Valandų liturgijos) atnaujinimo įstatymą.
1847
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.