valstýbinė mokyklà, téisinė mokyklà, 19 a. antros pusės–20 a. pradžios rusų istoriografijos kryptis. Pavadinimą imta vartoti vėliau (P. Miliukovo ir kitų).
Valstybinės istoriografijos mokyklos principus 19 a. antroje pusėje suformulavo rusų teisininkas ir politikos filosofas Borisas Čičerinas. Jo manymu, aukščiausia žmonių bendrabūvio forma, istorijos kūrybinis pradas ir varomoji jėga yra valstybė. Valstybė, pasak B. Čičerino, yra viršklasinė galia, kurios veikla lemia visus visuomenės gyvenimo pokyčius. Ypač ryškus valstybės įtakos pavyzdys esą yra Rusija, kurios nebūtų, jei valstybė nebūtų suvienijusi milžiniškame plote pasklidusių individų ir tautų. Geografinės aplinkybės lėmė Rusijos valdovų visagalybę, savo valdžios galia jie suformavo visuomenės luomus ir juos sau pajungė. Ypatinga geografine padėtimi valstybinės mokyklos šalininkai grindė Rusijos raidos skirtumą nuo kitų šalių, ypač Vakarų Europos.
Boris Čičerin (1892)
Valstybinės mokyklos istorikai iš esmės neigė Vokietijoje populiarią istorijos dėsningo vystymosi teoriją, kuri visuomenę laikė neišvengiamai ir nuosekliai besivystančiu organizmu. Valstybinės mokyklos šalininkai teigė, kad stipri valstybė gali pati įvykdyti reformas ir taip užkirsti kelią demokratinėms revoliucijoms, krečiančioms Europą (Tautų pavasaris). Valstybinės mokyklos idėjas toliau plėtojo K. Kavelinas, M. Pogodinas, S. Solovjovas, Vasilijus Sergejevičius, Aleksandras Gradovskis, Ivanas Ditiatinas ir kiti.