vazopresnas, antidiurètinis hormònas, hipotalamo gaminamas hormonas, išskiriamas į hipofizę žmogaus organizme sumažėjus vandens kiekiui. Svarbiausias hormonas, padedantis palaikyti osmoliškumą (ištirpusių dalelių, pvz., druskų ir gliukozės, koncentraciją serume) ir vandens kiekį ekstraląsteliniame (ląsteles supančiame) skystyje. Tai būtina siekiant apsaugoti ląsteles nuo staigaus vandens kiekio padidėjimo ar sumažėjimo, kurie gali sutrikdyti tinkamą ląstelių funkciją. Normalus sveikų žmonių kraujo serumo osmoliškumas svyruoja maždaug nuo 285 iki 300 miliosmolių kilogramui (mOsm/kg). Vazopresinas ir hormonas oksitocinas išsivystė iš pirmapradžio neurohipofizės hormono, vadinamo vazotocinu, kurio yra žemesniųjų stuburinių gyvūnų organizmuose.
vazopresino molekulės erdvinė sandara (pilki – anglies, balti – vandenilio, raudoni – deguonies, mėlyni – azoto, geltoni – sieros atomai)
Specialios nervinės ląstelės (osmoreceptoriai) pagumburyje labai jautriai reaguoja į serumo osmoliškumo pokyčius. Osmoreceptoriai glaudžiai susiję su tomis pačiomis nervinėmis ląstelėmis, kurios gamina ir išskiria vazopresiną. Vos vienu procentu padidėjęs arba sumažėjęs serumo osmoliškumas gali sukelti atitinkamą vazopresino išsiskyrimo sumažėjimą arba padidėjimą. Tiesioginis serumo osmoliškumo padidėjimo poveikis, jei žmogus dehidratuoja (pvz., netenka vandens dėl gausaus prakaitavimo), yra osmoreceptorių stimuliacija. Dėl šios stimuliacijos vazopresinas atsiskiria nuo neurofizino (membraninio perdavimo baltymo) molekulių, prie kurių jis yra laisvai prisijungęs sekrecinėse ląstelėse. Tada vazopresinas išsiskiria iš užpakalinės hipofizės dalies, todėl vėliau inkstai sulaiko vandenį.
Ir atvirkščiai, tiesioginis serumo osmoliškumo sumažėjimo poveikis, pvz., jei žmogus išgeria per daug vandens, yra osmoreceptorių slopinimas. Dėl šio slopinimo sumažėja vazopresino sekrecija, vėliau padidėja vandens išsiskyrimas. Osmoreceptoriai glaudžiai susiję su troškulio centru, kurį stimuliuoja didelis serumo osmoliškumas, o slopina mažas serumo osmoliškumas. Jis t. p. slopina ir vazopresino sekreciją.
Inkstuose vazopresinas veikia surenkamųjų latakų ląsteles. Šiose ląstelėse yra vazopresino receptorių, sujungtų su pūslelėmis, kuriose yra specialūs vandens kanalai (akvaporinai). Kai ląstelės yra stimuliuojamos vazopresino, vandens kanalai susijungia su ląstelių membranos sritimi, kuri yra veikiama šlapimo, ir vanduo patenka į ląsteles – vanduo grįžta į kraujotaką. Dėl to sumažėja šlapimo tūris ir šlapime padidėja natrio, chloridų ir kitų medžiagų kiekis. Kai tai įvyksta, sakoma, kad šlapimas yra koncentruotas.
Vazopresinas t. p. išsiskiria organizmui reaguojant į kraujo tūrio sumažėjimą. Specialūs slėgio jutikliai, vadinami baroreceptoriais, gali nustatyti arterinį kraujospūdį; jie yra miego arterijos sinuse, kuris glaudžiai susijęs su kiekviena miego arterija, esančia aukštai kakle, ir specializuotų ląstelių grupėje širdies kairiajame prieširdyje. Padidėjus kraujo tūriui miego arterijos sinuso ir kairiojo prieširdžio audiniai išsitempia, o baroreceptorių nervai yra stimuliuojami. Šie nervai perduoda impulsus vazopresiną gaminančioms nervinėms ląstelėms, kurios slopina vazopresino sekreciją, todėl padidėja vandens išsiskyrimas. Ir atvirkščiai, jei kraujo tūris sumažėja, sumažėja miego arterijos sinuso ir kairiojo prieširdžio tempimas, padidėja vazopresino išsiskyrimas ir sumažėja vandens išsiskyrimas – tai padeda atkurti normalų kraujo tūrį.
Kiti vazopresino išsiskyrimą skatinantys veiksniai yra skausmas, stresas ir kai kurie vaistai, įskaitant opiatus.