vėduõklė, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinys – priemonė vėsintis mojuojant. Būna su trumpu arba ilgu kotu, suskleidžiama arba nesuskleidžiama. Suskleidžiama trumpakotė vėduoklė būna klostyta (daroma iš popieriaus, audinio, nėrinių) arba plokštelinė (iš sujungtų pailgų medinių, dramblio kaulo, vėžlio šarvo plokštelių). Išskleista yra pusapskritimio, ovalo, rečiau – apskritimo formos. Nesuskleidžiama ilgakotė vėduoklė daroma iš didelių plunksnų, augalų lapų, šiaudelių, popieriaus, audinio, odos. Vėduoklės dekoruojamos ažūriniu ornamentu, raižyba, inkrustacija, ištapomos, siuvinėjamos. Vėduoklės ilgu kotu nuo senų laikų naudotos karšto klimato šalyse – senovės Egipte, Kinijoje, Mesopotamijoje, kitur; suskleidžiamos trumpakotės vėduoklės atsirado 7 a. Japonijoje. Europoje vėduoklės ėmė plisti vėlyvaisiais viduramžiais, buvo itin populiarios 17 a.–20 a. pradžioje.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.