venerològija (lot. Venus, kilm. Veneris – Venera + logas), medicinos šaka, tirianti venerinių ligų etiologiją, kliniką, gydymą ir profilaktiką. Naudojasi klinikiniais, laboratoriniais (bakteriologiniais, serologiniais, histologiniais, imunobiologiniais) ir statistiniais metodais.
Apie venerines ligas duomenų randama apie 2500 pr. Kr. senovės Egipto papirusuose, t. p. senovės graikų gydytojo Hipokrato (*460 †377 pr. Kr.) veikaluose. Kaip atskira medicinos šaka venerologija pradėjo plėtotis 15 a. pabaigoje, kai Europoje ypač smarkiai paplito sifilis. Jau 16 a. buvo žinoma, kad sifiliu ir gonorėja užsikrečiama per lytinius santykius, bet ilgą laiką buvo manoma, kad tai viena liga. A. Neisseris (Vokietija) atrado gonorėjos sukėlėją gonokoką. 1885 P. Ferrari (Italija) sergančiojo minkštuoju šankeriu išskyrose atrado streptobacilą. 1887 O. Petersenas (Rusija) eksperimentiškai įrodė, kad ši streptobacila sukelia minkštąjį šankerį. 1889 Paryžiuje įvyko pirmasis tarpt. venerologų kongresas. 1905 F. R. Schaudinnas ir E. Hoffmannas (abu Vokietija) atrado sifilio sukėlėją – blyškiąją treponemą. 1906 A. von Wassermannas (Vokietija) sukūrė serologinę reakciją sifiliui diagnozuoti, vėliau pavadintą jo vardu. 1909 P. Ehrlichas (Vokietija) susintetino arseno preparatą salvarsaną, kuriuo buvo pradėta sėkmingai gydyti sifilį. 1952 R. N. Nelsonas (Jungtinės Amerikos Valstijos) sifiliui diagnozuoti sukūrė treponemų imobilizacijos reakciją. 1969 V. Delektorskis ir N. Ovčinnikovas (abu SSRS) elektroniniu mikroskopu ištyrę treponemas parengė sifilio laboratorinės diagnostikos metodų. AIDS epidemija prasidėjo 20 a. paskutiniaisiais dešimtmečiais. Nuo 1981 iki 2006 nuo AIDS mirė daugiau kaip 25 mln. žmonių. Trečdalis visų mirčių tenka Afrikos regiono silpnos ekonomikos šalims. 2018 pasaulyje gyveno 37,9 mln. užsikrėtusiųjų ŽIV infekcija žmonių.
Lietuvoje
Duomenų apie sifilį randama 15 a. pabaigos istorijos šaltiniuose. M. Strijkovskis mini, kad 1493 Lietuvoje jau buvo sergama sifiliu. Bychovco kronikoje, A. Kojalavičiaus-Vijūko Lietuvos istorijoje (2 d. 1650–69, lot.) nurodoma, kad 1497 Lietuvoje paplito sifilis. Minima sifilio epidemija Vilniuje 1488–99. Dažni karai, feodalų kovos, vidaus suirutė 17–18 a. sudarė sąlygas plisti venerinėms ligoms (pvz., 1709 Šv. Roko ligoninėje Vilniuje iš buvusių 5 palatų 2 užėmė sergantieji venerinėmis ligomis). Apie didelį venerinių ligų paplitimą 1808 rašė J. Frankas. 19 a. pradžioje Vilniaus universitete apginta medicinos daktaro disertacijų apie sifilį ir jo gydymą. Venerines ligas oficialiai pradėta registruoti 19 a. viduryje, kai 1839 ir 1842 buvo paskelbti Rusijos įsakai, įpareigojantys registruoti sergančiuosius. 1913 Vilniaus gubernijoje užregistruota 2517 sifilio atvejų (iš 10 000 sirgo 11,5 gyventojo), Kauno gubernijoje – 1517 (iš 10 000 – 7,6 gyventojo). Sergamumas labai padidėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. 1922–40 kasmet buvo registruojama 1500–2000 sifilio atvejų. 1935 išleistas kovos su venerinėmis ligomis įstatymas, įvestas privalomas ir nemokamas jų gydymas. Nuo 20 a. 5 dešimtmečio įvesta tiksli venerinių ligų registracija, nemokamas ir privalomas sergančiųjų gydymas, pradėtos steigti specializuoto gydymo ir profilaktikos įstaigos. 20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje veikė respublikinis ir 5 miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio) odos ir venerinių ligų dispanseriai su laboratorijomis ir stacionarais, rajonų poliklinikose – odos ir venerinių ligų kabinetai. 1945–57 Vilniuje veikė Dermatologijos ir venerologijos institutas (su 200 lovų stacionaru). 1953 įkurta Dermatologų ir venerologų mokslinė draugija.
Išleista vadovėlių: B. Sidaravičiaus Odos ir venerinės ligos (1964), autorių kolektyvo Odos ir venerinės ligos (1980 21985), Odos ir venerinių ligų atlasas (1998), Lytiškai plintančių infekcijų diagnostika ir gydymas (2007).