Venesuèlos istòrija
Ikiistoriniai laikai
Dabartinės Venesuelos teritorijoje žmonės jau gyveno prieš 15 000 metų. Europiečių kolonizacijos išvakarėse aravakų (dauguma) ir karibų (šiaurinėje dalyje) genčių pusiau klajokliai indėnai vertėsi lydimine žemdirbyste (auginti kukurūzai, maniokai), žvejyba ir medžiokle.
Kolonijiniai laikai
1498 per trečiąją kelionę K. Kolumbas pasiekė dabartinės Venesuelos salas ir krantus prie Orinoco žiočių. 1499 Maracaibo ežerą žvalgiusi A. de Hojedos ekspedicija dėl indėnų būstų, įrengtų ant vandens, kraštą pavadino Venesuela (ispaniškai Mažoji Venecija). Aukso radę mažai, 16 a. pradžioje Venesuelos šiaurinėje dalyje (pirmoji gyvenvietė įkurta 1520 dabartinės Cumanos vietoje) ispanai ėmė kurti cukranendrių, vilnamedžių, tabako, kavos plantacijas, gyvulių ūkius. Plito enkomjenda, vežti vergai iš Afrikos. Iki 18 a. vidurio ispanų gyvenvietės kūrėsi tik krašto šiaurinėje dalyje, vėliau – palei Orinoco upę gilyn į žemyną. 1528–46 Venesuelos kolonizaciją finansavo Welserių prekybos ir banko bendrovė iš Augsburgo (gavusi Ispanijos karaliaus koncesiją). 1567 įkurtas Karakasas tapo krašto, pavaldaus Santo Domingui, administraciniu centru. Apie 1620 pirmąsias gyvenvietes įkūrė olandai. 1717 Venesuela įėjo į Naujosios Granados vicekaralystę, 1777 sudaryta Venesuelos generalkapitonija.
Venesuelos žemėlapis (1635, Joanneso Janssoniuso atlaso fragmentas)
Nepriklausomybės laikai
1811 m. liepos 5‑oji (aliejus, 1838, dailininkas Juanas Lovera, Karakaso municipaliteto rūmai)
1810 04 19 sukilimu Karakase prasidėjo kova dėl Venesuelos nepriklausomybės, valdžią perėmė revoliucinė chunta, 1811 07 05 paskelbta Venesuelos nepriklausomybė (I respublika). 1811 respublikonų priimta konstitucija nenumatė vergijos panaikinimo, todėl prieš juos stojo ne tik rojalistai, bet ir juodaodžiai vergai bei indėnai. 1812 Ispanijos valdžia buvo atkurta. 1813 08 S. Bolívaro vadovaujami respublikos šalininkai užėmė Karakasą, antrą kartą paskelbta nepriklausomybė (II respublika; žlugo 1814 12). 1817–18 S. Bolívaro vadovaujami patriotai išvadavo didesniąją krašto dalį. 1819 02 15 trečią kartą paskelbta Venesuelos nepriklausomybė (III respublika).
1821–30 Venesuela buvo Didžiosios Kolumbijos federacinės respublikos dalis; 1830 05 06 atsiskyrė. Naujosios valstybės pirmuoju prezidentu tapo nepriklausomybės karo vienas vadų J. A. Páezas (su pertraukomis valdė iki 1863). 1854 panaikinta vergija. 19 a. antroje pusėje Venesueloje vyko pilietiniai karai, konservatorių (atstovavo stambiesiems žemvaldžiams ir katalikų dvasininkijai) ir liberalų (prekybininkai, su užsieniu susijusių plantacijų savininkai) grupuotės kovojo dėl įtakos ir valdžios. 1859–63 pilietinis karas apėmė beveik visą kraštą ir baigėsi federacijos šalininkų (liberalų) pergale; Venesuela paskelbta federacine respublika. Liberalas A. Guzmánas Blanco (valdė 1870–89) vykdė finansų ir švietimo reformas, pritraukdamas užsienio (Didžiosios Britanijos) investicijas skatino pramonės plėtrą, kelių, geležinkelių tiesimą, miestų ir uostų statybą.
Venesuela 20 amžiuje
Cipriano Castro karo vyriausybė (1902)
1899 valstybinį perversmą įvykdęs generolas C. Castro apribojo užsienio bendrovių veiklą, atsisakė mokėti užsienio skolas. 1902 12 09 Vokietija ir Didžioji Britanija (vėliau – ir Italija) paskelbė Venesuelos uostų blokadą. Tarpininkaujant Jungtinėms Amerikos Valstijoms Venesuelos konfliktas buvo išspręstas: Venesuela įsipareigojo skolas grąžinti. Generolas J. V. Gómezas (valdė 1908–35) įvedė griežtą diktatūrą, nuslopino opoziciją, bet vidaus padėtį stabilizavo. 1912 Maracaibo ežere atradus naftos ir pradėjus ją eksploatuoti Venesuela išmokėjo užsienio skolas, naftos gavyba netrukus tapo jos svarbiausia ūkio šaka, Venesuela – viena turtingiausių (1935 didžiausia BVP dalis vienam gyventojui) ir moderniausių Lotynų Amerikos šalių.
1935 į valdžią atėjęs E. Lópezas Contrerasas siekė nuo diktatūros pereiti prie demokratijos, kaip alternatyvą fašizmui ir komunizmui iškėlė S. Bolívaro kultą. Per II pasaulinį karą Venesuela nutraukė ryšius su Ašies valstybėmis, suartėjo su SSRS, tiekė beveik visą Didžiajai Britanijai reikalingą žaliavinę naftą. 1941 įkurta socialdemokratinė Demokratinio veikimo partija 1945 įvykdė valstybės perversmą, laikinuoju prezidentu tapo R. Betancourtʼas, siekta įgyvendinti socialinių reformų, valstybės kontrolės naftos pramonėje programą.
JAV ambasadorius Venesueloje Fletcheris Warrenas įteikia prezidentui Marcosui Evangelistai Pérezui Jiménezui Nuopelnų legiono ordiną (1954 11 13)
1952–58 diktatorius M. E. Pérezas Jiménezas persekiojo opoziciją, uždraudė politines partijas, iš naftos eksporto gautomis lėšomis finansavo naujų kelių, dangoraižių, gyvenamųjų rajonų statybas, atvėrė sienas darbo jėgai iš Ispanijos, Italijos, Portugalijos (šimtai tūkstančių atvykėlių paveikė šalies rasinę, etninę sudėtį). 1958 Demokratinio veikimo, Socialinės krikščionių partijos COPEI ir Respublikonų demokratų partijos vadovai susitarė laikytis demokratijos ir konstitucijos nuostatų, gerbti demokratinių rinkimų rezultatus. Šis susitarimas garantavo 40 metų (1958–99) vidaus politinį stabilumą, šalį pakaitomis valdant Demokratinio veikimo (1959–64 R. Betancourtʼas, 1964–69 R. Leoni, 1984–89 J. Lusinchi, 1974–79 ir 1989–93 C. A. Pérezas Rodríguezas) ir Socialinės krikščionių partijos COPEI (1979–84 L. Herrera Campinsas, 1969–74 ir 1994–99 R. Caldera) prezidentams. 1960 Venesuela tapo viena OPEC narių steigėjų. 1961 priimta nauja konstitucija (ilgiausiai galiojusi šalies konstitucija).
1973–74 naftos kainai pasaulio rinkose padidėjus 4 kartus Venesuela suklestėjo, kartu susiklostė naujasis verslo elitas ir susidarė sąlygos korupcijai. 1975 nacionalizuota metalurgijos, 1976 – naftos pramonė, siekta mažinti šalies priklausomybę nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, Venesuela suartėjo su komunistiniais režimais, užmezgė diplomatinius ryšius su Kuba. 9 dešimtmečio pradžioje pasaulinė naftos perprodukcijos krizė sukėlė Venesuelos užsienio skolų ir infliacijos krizę (truko iki 20 a. pabaigos). Prezidentas C. A. Pérezas Rodríguezas bandė vykdyti neoliberalią ekonominę politiką, privatizacijos programą. Dėl nepavykusios taupymo programos infliacijai mažinti 1989 Venesuelos dirbančiųjų konfederacija surengė generalinį streiką (per neramumus žuvo keli šimtai žmonių). 1992 du kartus nesėkmingai bandyta įvykdyti valstybės perversmą. 1993 prezidentas C. A. Pérezas Rodríguezas apkaltintas korupcija neteko posto (1996 nuteistas).
Venesuela 21 amžiuje
Ekonominei krizei gilėjant ir tradicinėms partijoms netekus pasitikėjimo 1999 prezidentu tapęs kariškis H. R. Chávezas Fríasas (perrinktas 2006 ir 2012) skelbė vadinamąją Bolívaro revoliuciją ir kovą su oligarchija. 1999 jo iniciatyva priimta nauja Venesuelos konstitucija (aštuoniolikta nuo 1859). H. R. Chávezas Fríasas bandė kurti šalyje socializmą (nacionalizuoti ištisi ekonomikos sektoriai, eksproprijuota šimtai įmonių, imta kontroliuoti kainas ir kt.), palaikė artimus ryšius su Jungtinėms Amerikos Valstijoms priešiškomis Lotynų Amerikos (Kubos, Nikaragvos, Bolivijos, Ekvadoro) ir Viduriniųjų Rytų (Libijos, Irako, Irano) vyriausybėmis, karinėje srityje bendradarbiavo su Rusija. 2010 Nacionalinio Susirinkimo rinkimus laimėjo kairiųjų organizacijų blokas Venesuelos vieningoji socialistų partija (2007 įkurta H. R. Chávezo Fríaso iniciatyva), 2013 prezidento rinkimus – šios partijos lyderis N. Maduro Morosas.
prezidentas Hugo Rafaelis Chávezas Fríasas
Nepaisant gilėjančios ekonominės krizės (2013–18 šalies BVP sumažėjo 45 %) ir hiperinfliacijos, 2018 05 prezidentu perrinktas N. Maduro Morosas (valdžios persekiojama opozicija rinkimus boikotavo), daugelis tarptautinės bendruomenės šalių šių rinkimų nepripažino teisėtais. Siekiant pažaboti hiperinfliaciją 2018 08 denominuota nacionalinė valiuta – į apyvartą išleistos pakeisto nominalo kupiūros. Toliau gilėjant skurdui, trūkstant maisto produktų, medikamentų, kasdienio poreikio prekių keli milijonai Venesuelos gyventojų pabėgo iš šalies. Vykstant antivyriausybinėms demonstracijoms (dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių, keliolika žuvo) 2019 01 23 Nacionalinio Susirinkimo pirmininkas Juanas Guaidó pasiskelbė laikinuoju šalies prezidentu, jį iškart pripažino Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Argentina, Brazilija, vėliau kitos šalys. N. Maduro Morosas tai pavadino mėginimu įvykdyti perversmą ir pareiškė nutraukiantis diplomatinius santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. N. Maduro Morosui atmetus Europos šalių reikalavimą sušaukti pirmalaikius prezidento rinkimus J. Guaidó laikinuoju prezidentu 2019 02 pripažino Prancūzija, Ispanija, Didžioji Britanija, Latvija, Lietuva ir kitos Europos Sąjungos šalys. Rusija paskelbė tebelaikanti N. Maduro Morosą teisėtu prezidentu (jį dar parėmė Baltarusija, Bolivija, Iranas, Kinija, Kuba, Nikaragva, Salvadoras ir Turkija). 2019 04 ir 2020 05 J. Guaidó mėginimai nušalinti dabartinį prezidentą (ragino savo šalininkus išeiti į gatves, kariuomenę – sukilti) nebuvo sėkmingi.
Venesuela priklauso Jungtinėms Tautoms (nuo 1945), Amerikos valstybių organizacijai (nuo 1948), Pasaulio prekybos organizacijai (nuo 1995), Pietų Amerikos tautų sąjungai (nuo 2004), Lotynų Amerikos ir Karibų šalių bendrijai (nuo 2010).
Venesuelos konstitucinė santvarka
Venesuelos partijos ir profsąjungos
Venesuelos ginkluotosios pajėgos