Veñgrijos revoliùcija, 1848–49 tautinis demokratinis sąjūdis Vengrijoje (tuo metu priklausė Austrijos imperijai). Tautų pavasario dalis. Svarbiausi tikslai – Vengrijos nepriklausomybė ir liberalios reformos.
Prasidėjo 1848 03 15, Pešte pasklidus žiniai apie Paryžiuje (02 22–24) ir Vienoje (03 13) prasidėjusius sukilimus. Poeto S. Petőfi vadovaujami radikalai paskelbė manifestą – reikalavo panaikinti cenzūrą, sudaryti Vengrijos vyriausybę, sulyginti piliečių teises ir kita. Manifestą entuziastingai palaikė Pešto ir kitų miestų gyventojai, sudarytas Visuomenės gelbėjimo komitetas, įkurta Nacionalinė gvardija. 1848 03 17 Austrijos imperatorius Ferdinandas I pripažino L. Batthyány vadovaujamą tautinę vyriausybę. Pressburge (dabar Bratislava) posėdžiaujantis seimas panaikino cenzūrą, baudžiavą, bajorijos privilegijas, bet Vengrija liko asmenine unija susieta su Austrija. Vengrijos revoliucija paskatino veikti ir Vengrijos karalystėje gyvenančias kitas tautas (kroatus, serbus, rumunus) – jų tautinius poreikius vengrai ignoravo. Vengrijos vyriausybei nepripažinus Kroatijos saboro paskelbtos Kroatijos autonomijos, Austrijos skatinamas banas J. Jelačićius 09 11 įvedė į Vengriją Kroatijos kariuomenę.
Nuo 1848 07 Pešte posėdžiaujantis Revoliucinis seimas 09 22 sudarė Tėvynės gynimo komitetą (nuo 1848 10 vadovavo L. Kossuthas), jis pradėjo formuoti Vengrijos kariuomenę – honvėdą. 1848 09 28 Habsburgams lojali L. Batthyány vyriausybė atsistatydino, vyriausybės funkcijas ėmė vykdyti Tėvynės gynimo komitetas.
1849 01 05 Austrijos daliniams (vadas feldmaršalas A. Windisch‑Grätzas) užėmus Peštą, seimas ir Tėvynės gynimo komitetas persikėlė į Debreceną, 02 26–27 austrai nesėkmingai bandė jį užimti. Balandį Vengrijos kariuomenė (vadai J. Damjanichas, A. Görgey, J. Bemas ir kiti) pasiekė pergalių, išvadavo didelę šalies dalį (t. p. ir Peštą); 04 19 seimas Debrecene paskelbė Vengrijos nepriklausomybę – Habsburgai pašalinti iš Vengrijos sosto, 05 01 vietoj Tėvynės gynimo komiteto sudaryta B. Szemere’s vadovaujama vyriausybė. Austrijos imperatorius Pranciškus Juozapas I 04 26 kreipėsi pagalbos į Rusijos imperatorių Nikolajų I. Birželį į Vengriją įsiveržė Rusijos (vadas feldmaršalas I. Paškevičius) ir Austrijos (vadas feldmaršalas J. von Haynau) kariuomenės. Vengrijos kariuomenei 08 09 pralaimėjus prie Temesváro (dabar Timişoara) ir 08 13 kapituliavus Világoso tvirtovėje, Vengrijos revoliucija buvo nuslopinta. Vengrijos karalystės tautinės mažumos, per Vengrijos revoliuciją rėmusios Habsburgus, tikėtosios autonomijos negavo.
Tápióbicskeʼo mūšis (1849 04 04; akvarelė, 1849–50, dailininkas Móras Thanas, Vengrijos nacionalinis muziejus Budapešte)