vidnė enegija, termodinaminės sistemos energija U, kuri priklauso tik nuo sistemos vidinės būsenos. Susideda iš sistemą sudarančių dalelių (pvz., molekulių, atomų, jonų) kinetinės ir jų tarpusavio sąveikos potencinės energijos. Kartais vidinei energijai priskiriama ir išorinių (pvz., traukos) jėgų lauke įgyta potencinė energija. Kai nėra išorinio lauko, o sistema vienasandė ir vienalytė (skysčiai, dujos), vidinė energija priklauso tik nuo dviejų būsenos parametrų, pvz., temperatūros ir tūrio. Vidinė energija, išreikšta entropija ir tūriu, yra vienas iš termodinaminių potencialų, t. y. izochorinis izoentropinis potencialas. Vidinės energijos pokytis termodinaminei sistemai pereinant iš vienos būsenos į kitą priklauso tik nuo pradinės ir galinės būsenų, bet nepriklauso nuo tas būsenas siejančių procesų (pirmasis termodinamikos dėsnis). Kadangi praktikoje svarbus tik vidinės energijos pokytis, vidinė energija dažniausiai apibūdinama tik tomis jos dedamosiomis, kurios kinta per nagrinėjamus sistemos kitimus. Pvz., idealiųjų dujų vidinė energija priklauso tik nuo temperatūros. Realiųjų dujų vidinė energija priklauso ne tik nuo temperatūros, bet dėl dalelių sąveikos dar ir nuo slėgio (arba tūrio). Izoliuotos sistemos vidinė energija yra pastovi.
Vidinės energijos savoką 1850 pradėjo vartoti R. J. E. Clausius.