vidinė kalba

vidnė kalbà, vidnė šnekà, negarsinė, nekomunikacinė kalba, skirta sau pačiam. Susidaro ir vartojama mąstant, rengiantis ką nors pasakyti (sąmonėje iškyla žodinės kalbos vaizdiniai), taip pat ja remiamasi sprendžiant žodinius uždavinius, kai valios ir mąstymo procesuose kyla kokių nors sunkumų. Palyginti su išorine kalba (skirta bendrauti su kitais), yra mažesnio intensyvumo, supaprastinta, fragmentiška, iš išorės sunkiai pastebima, dėl to sunku ją fiksuoti ir tirti, dažnai nėra aiškiai įsisąmoninama. Tyrimai rodo, kad vidinės kalbos metu žmogaus smegenys siunčia tam tikrus nervinius impulsus, signalus kalbos padargams, kurie atlieka nežymius judesius, panašius kaip reiškiant mintis garsiai.