Venos konveñcija dėl ozòno slúoksnio apsaugõs, bendroji konvencija, kuria siekiama skatinti tarptautinį bendradarbiavimą keičiantis informacija apie žmogaus veiklos poveikį ozono sluoksniui (atmosferos ozonas) ir kuri nustato ozono sluoksnio apsaugos principus. Konvencijos I priede aprašyti ozono sluoksnio tyrimai ir stebėjimai, nurodytos svarbiausios mokslinės problemos, išvardytos gamtinės ar antropogeninės cheminės medžiagos, galinčios turėti poveikio ozono sluoksnio cheminėms ir fizinėms savybėms. II priede išdėstyti su Konvencija susijusios mokslinės, techninės, socialinės, ekonominės, komercinės ir teisinės informacijos mainų principai. Bendradarbiavimas, apie kurį kalbama šiame priede, turi nesikirsti su nacionaliniais įstatymais, nutarimais ir patentų praktika, nepažeisti komercinių paslapčių, t. p. konfidencialios ir užpatentuotos informacijos apsaugos.
Konvencija nereikalauja, kad šalys imtųsi konkrečių priemonių (tokie reikalavimai pateikti Vienos konvencijos 1987 Montréalio protokole). Dėl Konvencijos buvo susitarta 1985 03 22 Pasaulinės meteorologijos organizacijos ir Jungtinių Tautų iniciatyva Vienoje surengtoje konferencijoje. Konvencija įsigaliojo 1988 09 22.
Įsipareigojimai
Konvencija numatė, kad Šalys imsis su šios Konvencijos nuostatomis ir galiojančiais protokolais suderintų priemonių, saugodamos žmonių sveikatą ir aplinką nuo žmogaus veiklos neigiamų padarinių, turinčių arba galinčių turėti įtakos ozono sluoksniui. Siekdamos geriau suprasti ir įvertinti žmonijos veiklos poveikį ozono sluoksniui ir ozono sluoksnio būklės kaitos poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, Šalys susitarė pagal savo galimybes bendradarbiauti atliekant sistemingus stebėjimus, tyrimus ir keičiantis informacija. Jos įsipareigojo imtis reikiamų teisinių ir administracinių priemonių derindamos projektus, kurių tikslas kontroliuoti, riboti, mažinti arba visiškai nutraukti tos šalies jurisdikcijos arba kontrolės sričiai priskiriamą žmonių veiklą, kurios žalingas arba potencialiai žalingas poveikis ozono sluoksnio būklei yra įrodomas.
Šalys susitarė bendrai kurti suderintas Konvencijos taikymo priemones, procedūras ir standartus, bendradarbiauti su kompetentingomis tarptautinėmis institucijomis.
Principų įgyvendinimas
Ozono sluoksnio tyrimai ir moksliniai stebėjimai, kuriuose Šalys dalyvauja tiesiogiai ar per tarptautines institucijas, vykdomi šiose srityse: fiziniai ir cheminiai procesai; poveikis žmonių sveikatai ir kitokie biologiniai padariniai, ypač Saulės ultravioletinės spinduliuotės kaita; poveikis klimatui; medžiagos, darbai, procesai ir veiklos būdai, jų ilgalaikis poveikis; padariniai, kylantys dėl ozono sluoksnio kaitos; alternatyvios medžiagos ir technologijos; susiję socialiniai ir ekonominiai klausimai.
Atsižvelgdamos į ekonomiškai silpnų šalių reikmes Šalys bendradarbiauja plėtodamos ir keisdamosi technologijomis, sudarydamos galimybes partneriams įsigyti reikiamą įrangą ir aparatūrą tyrimams vykdyti, rengiant mokslinius ir techninius darbuotojus. Šalys informuoja Konvencijos valdomąjį organą – kas 3 m. vykstančią valstybių atstovų konferenciją – apie priemones, kurių jos ėmėsi įgyvendindamos Konvenciją.
Šalių konferencija, kurioje atstovaujamos ir balso teisę turi visos pasirašiusios Šalys, stebi, kaip laikomasi įsipareigojimų, atlieka mokslinės informacijos apžvalgą, skatina atitinkamą suderintą politiką, strategiją ir priemones, sudaro tyrimų, mokslinio ir techninio bendradarbiavimo, informacijos mainų ir technologijos bei žinių perdavimo programas, aptaria ir priima šios Konvencijos ir jos galimų protokolų pataisas, prireikus naudojasi kompetentingų tarptautinių institucijų (pvz., Pasaulinės meteorologijos organizacijos ir Pasaulio sveikatos organizacijos) parama. Derybomis ar tarpininkaujant trečiajai šaliai stengiasi išspręsti ginčus dėl Konvencijos aiškinimo ar taikymo. Praėjus Konvencijos galiojimo 4 metams Šalis gali pareikšti ketinimą išstoti iš Konvencijos. Išstojimas įsigalioja po metų. Europos Sąjunga įgyvendina Konvenciją ir jos Montréalio protokolą savo teisės aktais dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų ir fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų; šie teisės aktai laikomi vienais griežčiausių ir pažangiausių pasaulyje. Europos Sąjungos ozono reglamente kai kuriais atvejais taikomi griežtesni reikalavimai nei keliami Montréalio protokole, pvz., Europos Sąjungos ozono reglamente nustatyti ryžtingesni mažinimo terminai, jo taikymo sritis apima daugiau produktuose ir įrangoje esančių medžiagų.
Vienos konvencija dėl ozono sluoksnio apsaugos yra viena sėkmingiausių visų laikų tarptautinių sutarčių. Įsigaliojus Konvencijai ozono sluoksnį ardančių medžiagų naudojimas visame pasaulyje tarptautiniais veiksmais buvo sumažintas 98 %.
Konvenciją iki 2021 buvo ratifikavusios 197 valstybės (visos Jungtinių Tautų narės, Šventasis Sostas, Niujė ir Kuko salos), t. p. Europos Sąjunga. Lietuva prie Konvencijos ir Montréalio protokolo prisijungė 1995.
1163