Viktorijos stilius

Viktòrijos stlius, 19 a. anglų architektūros ir dailės stilius.

Gamtos istorijos muziejus Londone (1881, architektas A. Waterhouseʼas)

Plito karalienės Viktorijos valdymo (1837–1901) laikotarpiu. Skiriama ankstyvasis (1837–apie 1850), brandusis (apie 1850–apie 1870), vėlyvasis (apie 1870–1901) laikotarpiai. Architektūroje reiškėsi eklektika, istorizmas (daugiausia neogotika), būdinga neorenesanso, neoklasicizmo, bizantiškojo stiliaus, maurų meno elementai. Statyboje pradėta plačiai naudoti ženkliai atpigusias konstrukcines medžiagas (metalą, stiklą, ketų, plieną), unifikuotus pramoninės gamybos elementus. Atsirado pastatų nauji tipai – geležinkelio stotys, parodų paviljonai, žiemos sodai. Suintensyvėjo visuomeninių ir administracinių pastatų – rotušių, ligoninių, muziejų, bankų, viešbučių – statyba. Žymesni architektai: Ch. Barry, W. Burgesas, W. Butterfieldas, Charlesas Robertas Cockerellas (1788–1863), J. Paxtonas, A. W. N. Puginas, G. G. Scottas, R. N. Shaw, G. E. Streetas (1824–81), Alfredas Waterhouseʼas (1830–1905).

Dailėje ryšku stilizacija, tapyta romantiškos, sentimentalios buitinės kompozicijos; remtasi antikos, vidurinių amžių istorijos siužetais. Susiklostė prerafaelitų kūryba. Taikomojoje dailėje iškilo Arts and Crafts Movement. Viktorijos stilius reiškėsi ir Jungtinės Karalystės kolonijose. 20 a. pirmoje pusėje dėl eklektiško pobūdžio Viktorijos stilius sietas su prastu estetiniu skoniu. Viktorijos stiliaus paveldo išsaugojimu Jungtinėje Karalystėje rūpinasi 1958 Londone įkurta Viktorijos draugija.

Karališkoji Alberto salė Londone (Royal Albert Hall; 1871, architektas H. Y. D. Scottas, inžinerinė bendrovė Ordish & Grover)

2271