Mockevičitė Vitalija 1969 01 11Nedzingė, lietuvių teatro aktorė. 1991 baigė Lietuvos konservatoriją (kurso vadovė D. Tamulevičiūtė, specialybės pedagogai A. Latėnas, R. Vilkaitis). 1991–94 vaidino teatre Šiaurės Atėnai Vilniuje, sukūrė Blanšos Diubua (Gyvenimo geismas, pagal T. Williamso pjeses), Amandos Vingfild (T. Williamso Stiklinis žvėrynas, abu 1991, abiejų režisieriai D. Tamulevičiūtė, A. Latėnas), Ninos Zarečnajos (A. Čechovo Žuvėdra 1992), Džo (Sh. Delaney Medaus skonis 1993, abiejų režisierius A. Latėnas) ir kitus vaidmenis.
Nuo 1994 vaidina Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (iki 1998 Lietuvos akademinis dramos teatras). Reikšmingų vaidmenų sukūrė O. Koršunovo (Prostitutė – Bernard’o‑Marie Koltèso Roberto Zucco 1998, Anuška – Meistras ir Margarita 2000, pagal M. Bulgakovą, vaidino nuo 2001, tarptautinio teatro festivalio MESS Sarajeve prizas 2001, Oksana – M. Ivaškevičiaus Išvarymas 2011, Abatė – Just. Marcinkevičiaus Katedra 2012, Motina – D. Charmso Jelizaveta Bam 2015, Dorina – Molière’o Tartiufas 2017, Astrida – M. Ivaškevičiaus Miegantys 2021), S. Račkio (Maša – Duburys 2005, pagal R. Granauską), G. Padegimo (Roza – Briano Frielo Lugnazado šventės šokiai 2001, Rozalija Žebriukė – J. Glinskio Vieno tėvo vaikai 2006, nacionalinės dramaturgijos festivalio Versmė prizas už šį ir Mašos vaidmenį 2006), E. Nekrošiaus (Šeimininkė – A. Puškino Borisas Godunovas), Árpádo Schillingo (įvairūs vaidmenys – M. Ivaškevičiaus Didysis blogis, abu 2015), Y. Ross (Olga Prozorova – A. Čechovo Trys seserys 2017), Eglės Švedkauskaitės (Motina – Fossilia 2023, pagal D. Grinkevičiūtę, Birutės Kapustinskaitės Stand‑up’as prasmei ir beprasmybei 2024, Auksinis scenos kryžius 2025) spektakliuose.
Vitalija Mockevičiūtė
V. Mockevičiūtė. Motinos vaidmuo spektaklyje Birutės Kapustinskaitės Stand‑up’as prasmei ir beprasmybei (2024, režisierė Eglė Švedkauskaitė, scenografė Ona Juciūtė, kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė, Sūnus – Karolis Kasperavičius; Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
Kiti svarbesni vaidmenys: Julija Džuli (J. Švarco Šešėlis 1994, režisierius Evaldas Jaras), Mari (A. Camus Svetimas 1995, režisierius G. Varnas), Marija Laukienė (S. Šaltenio Lituanica 1996, režisierius R. Tuminas), Kamilė Klodel (H. Kunčiaus Genijaus dirbtuvė 1998, režisierius Audrius Nakas), Babakina (A. Čechovo Ivanovas 2002, režisierius S. Mykolaitis), Šara (Olego ir Vladimiro Presniakovų Hungaricum / Liūdnas detektyvas 2010, režisierė Ramunė Kudzmanaitė), Judita (Martino Sperro Medžioklės scenos 2013, režisierius R. Atkočiūnas), Senelė (Joëlio Pommerat Raudonkepurė 2016, režisierius Paulius Tamolė), Hermis (Dovilės Zavedskaitės Orfeo. Miesto šviesos 2019, režisierius Naubertas Jasinskas).
2015 su aktore Neringa Varnelyte įkūrė viešąją įstaigą Teatras „Labas“, čia sukūrė spektaklius dzūkų tarme Kas apsakys tas dzūkų linksmybes (pagal tautosakos pateikėjų ir rinkėjų P. Zalansko ir R. Sabaliauskienės tautosaką), Lazdynų Pelėda (abu 2015), Apie vėles, žemėj klajojančias (2018, pagal J. Basanavičiaus ir N. Vėliaus surinktas siaubo pasakas ir lietuviškas sakmes), Miško seserys (2020, apie Dzūkijos partizanų ryšininkes), Nedingęs (2021, apie poetą A. Kalanavičių). Nuo 1993 vaidina televizijos humoro laidose (Aš su jumis 1999, Nekenčiu reklamos 2000–01, Dviračio žinios, nuo 2004, iki 2017 rodyta įvairiais pavadinimais), televizijos filmuose ir serialuose (Moterys meluoja geriau 2011–22).
V. Mockevičiūtė (dešinėje) su aktore Neringa Varnelyte spektaklyje Kas apsakys tas dzūkų linksmybes (2005)
Apdovanojimai
Tarptautinio teatro festivalio MESS Sarajeve prizas (2001). Nacionalinės dramaturgijos festivalio Versmė prizas (2006). Sidabrinės bitės ženklas ir Varėnos rajono savivaldybės kultūros premija (2022). Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2025). Auksinis scenos kryžius (2025).