Vokietijos imperija

Vokietjos impèrija (Deutsches Reich), Europos valstybė, gyvavusi 1871–1918.

Įkurta 1871 01 18. Į ją įėjo anksčiau nepriklausomos valstybės, kurių valdytojai išsaugojo dalį savo valdžios. 1871 Vokietijos imperiją sudarė 4 karalystės (Bavarija, Prūsija, Saksonija, Viurtembergas), 6 didžiosios hercogystės (Badenas, Hesenas, Meklenburgas‑Strelitzas, Meklenburgas‑Schwerinas, Oldenburgas, Saksonija‑Weimaras‑Eisenachas), 6 hercogystės (Anhaltas, Braunschweigas, Saksonija‑Altenburgas, Saksonija‑Coburgas‑Gotha, Saksonija‑Lauenburgas, Saksonija‑Meiningenas), 7 kunigaikštystės (Lippe, Reusso jaunosios linijos, Reusso senosios linijos, Schaumburgas‑Lippe, Schwarzburgas‑Rudolstadtas, Schwarzburgas‑Sondershausenas, Waldeckas), 3 laisvieji miestai (Bremenas, Hamburgas, Liubekas) ir 1 imperijos žemė (Elzasas‑Lotaringija). Sostinė Berlynas. Plotas 540 858 km². 1871 turėjo 41 mln., 1910 – 65 mln. gyventojų.

Vokietijos imperijos paskelbimas (aliejus, 1885, dailininkas Antonas von Werneris, Bismarcko muziejus Friedrichsruhe)

Didžiausia ir galingiausia imperijos valstybė buvo Prūsija (užėmė 64,5 % imperijos teritorijos ir turėjo apie 2/3 jos gyventojų), kurios karalius buvo ir Vokietijos imperatorius. 1871–88 Vokietijos imperatorius buvo Vilhelmas I, 1888 – Frydrichas III, 1888–1918 – Vilhelmas II. Konstitucija (priimta 1871) įtvirtino dualistinę valdymo formą (įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė parlamentui, vykdomoji – imperatoriui ir vyriausybei).

9 dešimtmečio viduryje Vokietijos imperija pradėjo kolonijinę ekspansiją (Vokietijos kolonijinė imperija). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje tapo galingiausia Europos valstybe, bet pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą. Žlugo 1918 11 09 per Vokietijos lapkričio revoliuciją.