Vokietijos imperija

Vokietjos impèrija (Deutsches Reich), Europos valstybė, gyvavusi 1871–1918.

Įkurta 1871 01 18. Į ją įėjo anksčiau nepriklausomos valstybės, kurių valdytojai išsaugojo dalį savo valdžios. 1871 Vokietijos imperiją sudarė 4 karalystės (Bavarija, Prūsija, Saksonija, Viurtembergas), 6 didžiosios hercogystės (Badenas, Hesenas, Meklenburgas‑Strelitzas, Meklenburgas‑Schwerinas, Oldenburgas, Saksonija‑Weimaras‑Eisenachas), 6 hercogystės (Anhaltas, Braunschweigas, Saksonija‑Altenburgas, Saksonija‑Coburgas‑Gotha, Saksonija‑Lauenburgas, Saksonija‑Meiningenas), 7 kunigaikštystės (Lippe, Reusso jaunosios linijos, Reusso senosios linijos, Schaumburgas‑Lippe, Schwarzburgas‑Rudolstadtas, Schwarzburgas‑Sondershausenas, Waldeckas), 3 laisvieji miestai (Bremenas, Hamburgas, Liubekas) ir 1 imperijos žemė (Elzasas‑Lotaringija). Sostinė Berlynas. Plotas 540 858 km². 1871 turėjo 41 mln., 1910 – 65 mln. gyventojų.

Vokietijos imperijos paskelbimas (aliejus, 1885, dailininkas Antonas von Werneris, Bismarcko muziejus Friedrichsruhe)

Didžiausia ir galingiausia imperijos valstybė buvo Prūsija (užėmė 64,5 % imperijos teritorijos ir turėjo apie 2/3 jos gyventojų), kurios karalius buvo ir Vokietijos imperatorius. 1871–88 Vokietijos imperatorius buvo Vilhelmas I, 1888 – Frydrichas III, 1888–1918 – Vilhelmas II. Konstitucija (priimta 1871) įtvirtino dualistinę valdymo formą (įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė parlamentui, vykdomoji – imperatoriui ir vyriausybei).

9 dešimtmečio viduryje Vokietijos imperija pradėjo kolonijinę ekspansiją (Vokietijos kolonijinė imperija). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje tapo galingiausia Europos valstybe, bet pralaimėjo I pasaulinį karą. Žlugo 1918 11 09 per Vokietijos lapkričio revoliuciją.