Vostòko ẽžeras (озеро Восток, ozero Vostok), poledyninis ežeras Rytų Antarktidoje, prie Pietų geomagnetinio poliaus. Plotas 14 tūkst. km2 (didžiausias ežeras žemyne). Ištįsęs vakarų-rytų kryptimi; į vakarus smailėjančio pleišto formos. Ilgis apie 250 km, didžiausias plotis 50 km, kranto linijos ilgis 1010 kilometrų. Vidutinis gylis 432 metrai. Vandens tūris apie 5400 km3. Ežero dugne yra 2 dubumos (įvairiais duomenimis, šiaurinės gylis apie 500–650 m, pietinės – 800–1200 m), kurias skiria povandeninis kalnagūbris.
Ežerą dengiančio ledo (slenka pietų kryptimi) storis svyruoja nuo 3700 m šiaurinėje dalyje iki 4200 m pietinėje; iki 3310 m gylio jį sudaro žemyninio skydo ledas, žemiau 3539 m – ežero ledas, 3310–3539 m atkarpoje – jų mišinys (vadinamasis akrecinis ledas). Dėl didelio slėgio ledyno pade vyksta reželiacija – šiaurinėje dalyje ledas lydosi, pietinėje – užšąla. Giluminio gręžimo metu 3623 m gylyje paimto ledo kerno amžius – daugiau nei 400 000 m. (1999 duomenimis). Ežere vyksta potvyniai ir atoslūgiai (nustatyta 2005); vandens paviršiaus svyravimo amplitudė 1–2 centimetrai. Vanduo gėlas. Vandens temperatūra viršutinėje dalyje apie –3 °C (žemesnė už 0 °C dėl ledo slėgio), apatinėje dalyje teigiama; manoma, ežero dugną šildo geoterminė šiluma. Dėl susidarančių dujų hidratų vandenyje yra padidėjęs azoto, deguonies ir kitų dujų kiekis. Dugno nuosėdų storis 300–400 metrų.
Vostoko ežero schema
Ledyno paviršiuje, virš Vostoko ežero vakarinio galo, yra Rusijos mokslinė stotis Vostok.
Vostoko ežerą tyrinėja įvairių šalių (Danijos, Japonijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Rusijos, Vokietijos) ekspedicijos. Tyrimus sunkina didelis gylis, ledo dangos keliamas slėgis, gręžimo įrangos eksploatavimas žemoje temperatūroje, todėl dažniausiai tiriama netiesioginiais metodais (seisminis zondavimas, palydovinė altimetrija, radiolokacija, aerofotogrametrija ir kita).
Vostoko ežero padėtis Antarktidoje
Ežerą 1996 atrado Rusijos ir Jungtinės Karalystės mokslininkai, analizuodami anksčiau atliktų ledo dangos geofizinių bei palydovinių tyrimų duomenis. Viena pirmųjų šios vietovės ledo dangos storį 20 a. 7 dešimtmetyje tyrinėjo rusų geografo Andriejaus Kapicos vadovaujama ekspedicija (vykdė seisminį zondavimą). 8 dešimtmetyje tyrimus tęsė tarptautinė Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Danijos ekspedicija (mokslininkams vadovavo britų glaciologas Gordonas Robinas), 10 dešimtmečio pradžioje – Londono universiteto Mullardo kosmoso mokslų laboratorijos tyrėjai (naudojo Europos nuotolinio stebėjimo palydovo ERS-1 radaro aukštimatį). 1990 pradėtas (vyko su pertraukomis) giluminis gręžimas ledo kernui išgauti. Mokslininkai baiminasi galimo ežero užteršimo gręžimo metu naudojamomis šalčiui atspariomis medžiagomis (dyzelinu, antifrizais), kurios gali iškreipti mėginių tyrimo rezultatus, todėl kuriamos saugesnės technologijos. 2006 netoliese aptikti keli mažesni poledyniniai ežerai.