Vydūnas

Vydnas, tikr. Vilhelmas Stórostas, Stórosta (Wilhelm Storost) 1868 03 22Jonaičiai (Šilutės apskr.) 1953 02 20Detmold (1991 perlaidotas Bitėnuose), lietuvių filosofas, rašytojas, Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas. Lietuvos universiteto garbės daktaras (1928).Vydūno slapyvardžiu pasirašinėjo nuo 1907. 1888 baigė Ragainės mokytojų seminariją. 1888–92 mokytojavo Kintuose, 1892–1912 – Tilžėje. 1896–98 Greifswaldo, 1899 Hallės, 1900–02 Leipcigo, 1913–19 Berlyno universitetuose studijavo filosofiją, sociologiją, religijų, literatūros ir meno istoriją, anglų, prancūzų, sanskrito kalbas. 1918 dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1920–23 – Telšių gimnazijoje, 1926–27 – kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje.

Vydūnas

Visuomeninė veikla

1895 įkūrė Tilžės lietuvių giedotojų draugiją ir iki 1935 jai vadovavo. Tilžėje ir Rytų Prūsijos kitose vietose rengė lietuviškus vaidinimus, koncertus ir dainų šventes. Studijų metais suartėjo su Vokietijos teosofų draugija. 1902 Tilžėje įsteigė jos skyrių (veikė iki 1935) ir jam vadovavo. Nuo 1907 dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje. Nuo 1925 PEN klubo, nuo 1935 Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys. 1931 įkurtos Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininkas (1931–35). Leido ir redagavo žurnalus Šaltinis (1905–09), Jaunimas (1911–14), Naujovė (1915), Darbymetis (1921–25), pats parašė daugumą jų straipsnių. Padarė įtaką V. Falkenhahnui. Vokietijoje įsigalėjus nacionalsocializmui persekiotas dėl lietuviškos veiklos, 1938 kalintas Tilžės kalėjime, po 2 mėnesių paleistas, 1940 išteisintas. 1944 evakuotas į Vokietiją. Nuo 1946 gyveno Detmolde. Įsitraukė į evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos pabėgėlių kultūrinę veiklą.

Vydūnas, 1948

Vydūnas Joninių šventėje Juokrantėje (1930)

Kūrybinė ir mokslinė veikla

Vydūnas parašė daugiau kaip 60 knygų – grožinių (įvairaus žanro pjesių, libretų, apysakų), filosofijos ir istoriosofijos traktatų, lietuvių kalbos vadovėlių (Vadovas lietuvių kalbai pramokti 1912 Tilžė ²1924), atsiminimų, studiją apie K. Donelaitį Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis (vokiškai Die Lebenswelt im Preußischen Litauen um das Jahr 1770 nach den Dichtungen des Pfarrers Christian Donelaitis mit ihrer völkischer Bedeutung. 1947, lietuvių kalba 1948, fotografuotinis leidimas 2014), parengė žodyną Vokiečių–lietuvių žodžių rinkinys (1916, Tilžė). Jis taip pat harmonizavo lietuvių liaudies dainas, sukūrė originalių dainų. Į lietuvių kalbą išvertė A. Tennysono, J. W. Goethe’s, I. Kanto, F. Nietzsche’s, R. Tagorės kūrinių, filosofinę poemą Bhagavadgyta (1947). Pirmuosius eilėraščius, publicistinius rašinius paskelbė 1894 laikraštyje Nauja lietuviška ceitunga. Pirmasis didelis kūrinys – draminė pasaka Pasiilgimas veldėtojo (pastatyta 1899 Tilžėje, išleista 1938). Visa Vydūno kūryba filosofinio pobūdžio. Grožinėje kūryboje ryškūs protesto prieš germanizacijos politiką, lietuvių tautinės bei žmogiškosios savigarbos žadinimo motyvai. Jie susipynę su pagrindine filosofine tema – dvasingumo ir materialumo susidūrimu žmonijoje, tautoje ar atskirame žmoguje. Tą susidūrimą stengiamasi parodyti ne tik kaip stipriausią būties vyksmą, bet ir kaip realų žemiško gyvenimo reiškinį.

Filosofinė sistema ir veikalai

Vydūno filosofijos pagrindą sudaro idealistinis panteizmas, daugiausia perimtas iš senovės indų filosofijos, į kurią gilintis postūmį davė pažintis su teosofija. Naujesnių laikų filosofines koncepcijas derindamas su senovės indų filosofijos pagrindiniais postulatais Vydūnas sukūrė savo filosofinę sistemą. Veikalai Visatos sąranga, Mirtis ir kas toliau (abu 1907), Likimo kilmė (1908), Apsišvietimas (1909), Gimdymo slėpiniai (1909 ⁵2018; fotografuotiniai leidimai 1989, 1996) daugiausia skirti teosofinei būties sampratai aiškinti. Vėlesniuose filosofijos veikaluose Tautos gyvata (1920 ²2012), Sveikata, jaunumas, grožė (1928 ⁴2013), Sąmonė (1936 ²2013, fotografuotinis leidimas 2011) nagrinėjama aktualios istorijos, socialinio gyvenimo, tautos, kultūros, etikos, estetikos problemos. Vienintelė tikroji realybė yra dvasinis absoliutas, kuris pasaulio atžvilgiu yra ir imanentinis, ir transcendentinis. Grynoji dvasia sudaro nepasireiškusią, pasaulis – pasireiškusią absoliuto dalį. Kaip grynosios dvasios (žmogiškumo esmės, dieviškumo) apraiškas žmoguje Vydūnas traktuoja savimonę, intuiciją, išmintį, dorumą, sąžinę, meilę, gėrio ir grožio jausmus. Į absoliutą žmogų vedąs ne tik jo individualus tobulinimasis, bet ir visuomeninio gyvenimo raida. Savo filosofines idėjas Vydūnas taikė kultūrinei veiklai, pagal jas kūrė savitą Rytų Prūsijos lietuvių pasyvaus pasipriešinimo germanizacijai taktiką. Šia taktika ir filosofinėmis koncepcijomis Vydūnas labai artimas 19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pradžios hinduizmo reformatoriams.

Dramaturgijos veikalai

Dramaturgija sudaro didžiąją Vydūno kūrybinės veiklos dalį. Jis sukūrė daugiau kaip 40 dramos veikalų, daugumą jų pastatė pats su Tilžės lietuvių giedotojų draugija, statyta ir profesionaliuose Lietuvos teatruose (Mūsų laimėjimas, išleista 1913, pastatyta 1920, Žvaigždžių takai, išleista 1920, pastatyta 1923, 1996, Vaidilutė, pastatyta 1928, Vėtra, pastatyta 1938, Pasaulio gaisras, išleista 1928 ³2001, pastatyta 1979, Pasveikimas, išleista 1934, pastatyta 1986, Sigutė, išleista 1914, pastatyta 1990). Draminiai kūriniai pagal žmogaus santykį su dvasine būtimi skirstomi į tris grupes. Pirmos grupės dramose stengiamasi parodyti žmogų paskutiniajame jo tobulėjimo etape, kai jis įžengia į susiliejimą su absoliutu. Ryškiausias šios grupės kūrinys – trilogija Amžina ugnis (1913 ³2001), dar šį vyksmą atspindi misterijos Ragana (1918), Jūrų varpai, draminė pasaka Žvaigždžių takai (abi 1920), libretas Jūraitė (1934). Antros grupės dramose žmogaus ir dvasinės būties santykis atskleidžiamas per individo atsibudimą tautoje, atsidavimą jai, pasiryžimą jai tarnauti. Tos grupės kūriniai – Probočių šešėliai (1908 ³2001, fotografuotinis leidimas 2012), pjesės Tėviškė (1908), Lietuvos pasakėlė (1913), Tikroji motinėlė (1934), Senovės balsas (1935), Nakvišos gėralas (1937), Pasiilgimas (1938), komedijos Kur prots! (1907), Birutininkai (1910), Numanė (1911), Smarkusis Kruša (1913), Vyrai (1923), Avelė (1929). Jose lietuvininkų nutautėjimas atskleidžiamas kaip dvasinis jų nuopuolis, iškrypimas iš natūralios dvasinio tobulėjimo eigos. Trečios grupės draminiuose veikaluose kalbama apie dorovinio žmogaus taurumo ir tvirtumo reikšmę įveikiant prievartą, apie dvasios galią kovojant su blogiu, su tautine ir socialine priespauda. Būdingiausias kūrinys – tragedija Pasaulio gaisras. Čia išryškinama lietuvės moralinė stiprybė, pabrėžiamas antikarinis autoriaus nusiteikimas. Šiai grupei priklauso tragedijos Vergai ir dykiai (1919), Laimės atošvaita (1934), misterija Mūsų laimėjimas (1913), drama Varpstis (1923), draminės pasakos Sigutė (1914, fotografuotinis leidimas 1994), Vargšas ir besotis (1914), Likimo bangos (1922), Karalaitė (1925), vadinamieji vaidiniai Pasveikimas (1934, pastatytas 1985), Vyrai viską padarys (1937), komedijos Jonuks mergų bijąs, Piktoji gudrybė (abi 1908). Filosofinis dramų turinys lėmė jų literatūrinės raiškos savitumą. Vydūnas kūrė modernų ritualinį teatrą, kuriam būdinga ne psichologinis dramatizmas, o veiksmo sakralumas, sceninis sąlygiškumas, dvasingumo prisodrinta atmosfera. Savo sukurta dramos struktūra siekė tęsti liaudies kūrybos tradiciją, istoriniams įvykiams bei žmogaus likimui norėjo suteikti pasikartojančio archetipo ir mito prasmę. Pagrindinių dramų struktūriniai elementai yra simboliai – archetipiniai ženklai, nusakantys apibendrintas būties reiškinių prasmes.

Istoriosofiniai veikalai

Vydūno istoriniai veikalai yra vieni reikšmingiausių, originaliausių ir aktualiausių tuometinės Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istoriografijoje. Populiarioje Lietuvos istorijoje Senutė (1904 Bitėnai; knygoje autorius nenurodytas), istoriosofiniuose traktatuose Mūsų uždavinys (1911 Tilžė, ²1921 Vilnius, fotografuotinis leidimas 2010), Lietuvos praeitis ir dabartis (Litauen in Vergangenheit und Gegenwart 1916 Tilžė, fotografuotinis leidimas 2013 Vilnius, prancūzų kalba 1916 Ženeva, lenkų kalba 1919 Vilnius, rusų kalba 1921), istoriosofinėje monografijoje Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių (Sieben Hundert Jahre deutsch–litauischer Beziehungen 1932 Tilžė, 1982 Čikaga, ³2017 Münster, lietuvių kalba 2001 Vilnius) Vydūnas vienas pirmųjų lietuviškoje istoriografijoje paneigė vokiečių istorikų G. ir H. Mortensenų, R. Trautmanno, F. Gause’s, P. Karge’s sukurtą koncepciją, pagal kurią prūsų lietuviai nebuvo Prūsos ir Mažosios Lietuvos autochtonai (seniausi gyventojai), o 15–16 a. šias teritorijas kolonizavusių lietuvių iš Didžiosios Lietuvos palikuonys ir dėl to esą neturintys į šį kraštą istorinės teisės. Vokietijos valdžios asimiliacinę tautinių mažumų politiką Vydūnas laikė žalinga ir vokiečių tautai, skelbė tautų sambūvio idėją, siekė parodyti lietuvių kultūros įnašą į Europos tautų civilizaciją. Pavergtųjų kova už gimtąją, vertingą mokslui archajišką kalbą, kultūrines teises, už tautos gyvastį esanti teisėta ir morali. Vydūnas padarė pagrįstą išvadą, kad dėl užkariautojų Vokiečių ordino riterių kaltės vokiečių ir lietuvių santykiai per 700 metų klostėsi kaip didelė drama. Idealizavo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos valdovus.

Atminimo įamžinimas

Vydūno atminimo įamžinimu, palikimo studijavimu, propagavimu, idėjų įgyvendinimu daugiausia rūpinasi 1988 Vilniuje įkurta Vydūno draugija.

Apie Vydūną sukurtas dokumentinis filmas Tamsoje būti šviesa (1993, režisierius Z. Putilovas), dokumentinis televizijos filmas Išminties mylėtojas (2018, režisierė Edita Mildažytė). Vydūno paminklas pastatytas Klaipėdoje (2019, skulptoriai Olesis Sidarukas, Borisas Krylovas, A. Sakalauskas), biustai Detmolde (2013, skulptorius L. Garla), Kaune (2018, skulptorius S. Žirgulis), paminklinė lenta Tilžėje (1989, skulptorius A. Žukauskas), sukurta medalių, portretų, kitų dailės kūrinių. Lietuvos bankas su Vydūno atvaizdu 1997 išleido 200 litų banknotą (dailininkas Rytis Valantinas). 150-mečiui paminėti išleistas Lietuvos pašto ženklas (2018, dailininkas M. P. Vilutis), Vydūno vardu pavadinta viena iš Pamyro viršukalnių (Tadžikijoje). Kintuose 1994 įkurtas Vydūno muziejus ir Vydūno kultūros centras.

Vydūno paminklas Klaipėdoje (2019, skulptoriai Olesis Sidarukas, Borisas Krylovas, Arūnas Sakalauskas)

R: Raštai 4 t. Vilnius 1990–94; Raštai 3 t. Vilnius 2019; Amžina ugnis. Probočių šešėliai. Pasaulio gaisras: dramos Vilnius ²2001; Asmenybė ir sveikata / sudarė R. Palijanskaitė Kaunas ²2018; Kaip tapti saulėtu žmogumi / sud. R. Palijanskaitė Klaipėda–Šiauliai 2009 ²2022; Apie gyvenimą ir sveikatą / sud. R. Palijanskaitė Šiauliai 2022. L: V. Bagdonavičius Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai Vilnius 1987, Sugrįžti prie Vydūno Vilnius 2001; R. Tamošaitis Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas ir Krėvė Vilnius 1998; A. Martišiūtė Vydūno dramaturgija Vilnius 2000; V. Bagdonavičius, A. Martišiūtė-Linartienė Vydūnas Vilnius 2017.

2896

415