vyžos
výžos, iš medžio žievės pintas bekulnis senovinis apavas.
Vyžos buvo pinamos iš mirkytų liepos, kadagio, blindės, gluosnio, karklų karnų. Prie kojų rišamos apyvarais – kanapinėmis, lininėmis arba odinėmis virvutėmis. Rytų ir kai kurie vakarų slavai, baltų, estų, suomių, karelų, totorių ir kitos tautos vyžomis avėjo, manoma, nuo neolito.
Lietuvoje dažniausiai žiemą vyžas pynė patys valstiečiai, kai kurie amatininkai. Padai buvo pinami storesni, kartais apsiuvami oda. Žieminės vyžos darytos ilgesnės, platesnės, vidus iš milo, odos, kad būtų šiltesnės. 1724 valdžios įsaku vyžas uždrausta avėti Mažojoje Lietuvoje. Žemaitijoje ir Suvalkijoje vyžos išnyko 19 a. pirmoje pusėje, Aukštaitijoje ir Dzūkijoje – 20 a. 3–4 dešimtmetyje.
2271