žemės ūkio politika

žẽmės kio poltika, agrãrinė poltika, valstybės politika, kuri reguliuoja žemės ūkį, kaimo plėtrą, žemės ūkio produktų rinkas (t. p. jų importą). Žemės ūkio politikos pagrindiniai tikslai – didinti žemės ūkio produkcijos gamybą, konkurencingumą ir kokybę, jos gamintojų pajamas, skatinti kaimo plėtrą, gerinti kaimo gyventojų gyvenimo ekonomines ir socialines sąlygas, mažinti skurdą kaime, garantuoti vartotojų aprūpinimą maisto produktais, skatinti investicijas į žemės ūkį, aplinką ir gamtinius išteklius tausojančių žemės ūkio gamybos metodų taikymą, saugoti kaimo bendruomenių gyvybingumą. Turi įtakos ž.ū. produkcijos gamintojų sprendimams dėl gamybos, kainodaros, pardavimo, investicijų, o nuo 20 a. pab. – ir dėl agrar. aplinkosaugos. Reguliuodama ž.ū. produktų kainas valstybė nustato jų mažiausias ar didžiausias kainas (mažiausios kainos skatina gaminti daugiau šių produktų, o didžiausios – mažiau), moka subsidijas žemės ūkio produkcijos gamintojams, kompensuoja jiems dalį naudojamų gamybos išteklių kainų. Žemės ūkio politikos priemonės žemės ūkio produktų rinkai reguliuoti t. p. apima valstybinį intervencinį žemės ūkio produktų pirkimą, jų eksporto skatinimą, importo ribojimą (muitais, kvotomis ir kitomis priemonėmis), kompensacijas už žemės ūkio produktų saugojimą ir kita. Žemės ūkio gamintojų pajamoms palaikyti mokamos tiesioginės išmokos už naudojamą žemę, pasėlių plotus, auginamus gyvulius. Kai žemės ūkio produktų gaminama per daug, jų gamyba gali būti ribojama kvotomis, kompensacijomis už pūdymus ar gamybos nutraukimą. Agrarinės aplinkosaugos politika apima priemones, kurios, siekiant atkurti, išsaugoti ir pagerinti su žemės ūkiu ir miškininkyste susijusias ekosistemas, skatina taikyti aplinkai draugiškus žemės ūkio gamybos metodus, naudoti atsinaujinančiuosius energijos išteklius, mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą žemės ūkyje. 21 a. pradžioje dauguma pasaulio valstybių vykdo aktyvią žemės ūkio politiką, saugo ūkininkus nuo mažų arba vartotojus nuo didelių žemės ūkio produkcijos kainų. Tarp išsivysčiusių šalių žemės ūkis labiausiai remiamas Norvegijoje, Šveicarijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje (2008–11 šiose šalyse subsidijos vidutiniškai sudarė 50–60 % ūkių bendrųjų įplaukų), mažiausiai – Naujojoje Zelandijoje (0,6 %) ir Australijoje (3 %). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje žemės ūkio rėmimo lygis labai sumažėjo ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (1999 subsidijos sudarė 25 %, 2011 – 8 % ūkių bendrųjų įplaukų) bei Europos Sąjungoje (1999 – 39 %, 2011 – 19 %). Visose išsivysčiusiose šalyse žemės ūkio rėmimo lygis mažėja, o besivystančios ir posocialistinės šalys nuo 21 a. pradžios pradėjo daugiau remti žemės ūkį.

Europos Sąjungos šalyse nuo 1962 vykdoma Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika, kuri finansuojama iš Europos žemės ūkio garantijų fondo ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (abu įkurti 2007, padalijus į dvi dalis Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondą). Europos Sąjungos bendrąją žemės ūkio politiką sudaro du ramsčiai. I ramstis, finansuojamas iš Europos žemės ūkio garantijų fondo (apie 30 % visų Europos Sąjungos biudžeto išlaidų), apima tiesiogines išmokas ūkiams ir rinkos reguliavimo priemones (žemės ūkio produktų intervencinius pirkimus, gamybos ir perdirbimo kvotas, eksporto ir importo reguliavimą ir kita), kurių tikslai – didinti žemės ūkio gamybą, garantuoti pakankamą žemdirbių gyvenimo lygį, stabilizuoti žemės ūkio produktų rinkas, garantuoti žemės ūkio produktų tiekimą vartotojams ir prieinamas jų kainas. II ramstis, finansuojamas iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (apie 10 % Europos Sąjungos biudžeto išlaidų), apima kaimo plėtros priemones, kurių tikslai – garantuoti darnią kaimo ekonominę ir socialinę plėtrą, tvarų gamtos išteklių ir klimato kaitos valdymą, skatinti žemės ūkio konkurencingumą.

LIETUVOJE atkūrus nepriklausomybę iki įstojimo į Europos Sąjungą (2004 05 01) buvo vykdoma tik nacionalinė žemės ūkio politika. Nuo 1992 liberalizuotos žemės ūkio produktų kainos rinkoje, įvestos palaikomosios pagrindinių žemės ūkio produktų supirkimo kainos. Nuo 1993, įsteigus Tatulos fondą (nuo 1997 – Tatulos programa), įgyvendinama agrarinė aplinkosaugos politika, pradėjus teikti paramą ekologiškai žemdirbystei plėtoti intensyvaus kársto zonoje, siekiant apsaugoti požeminius vandenis nuo užteršimo. 1995–2002 vykdyta rinkos intervencijos politika, taikant mažiausias supirkimo kainas pagrindiniams žemės ūkio produktams ir išmokant subsidijas už jų supirkimą pagal nustatytas kvotas ir už jų eksportą. 1995–2004 teikta parama ekologinei žemdirbystei plėsti visoje šalyje ir žemės ūkio veiklos pertvarkymui mažo našumo žemėse, 2000–04 pamažu pradėtos taikyti tiesioginės išmokos (už pasėlių plotus ir pienininkystės ūkiams). Nuo 2004 05 01 kartu su nacionaline žemės ūkio politika įgyvendinama Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika, pradėjus ją įgyvendinti labai padidėjo viešosios išlaidos Lietuvos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai: 2003 jos sudarė 263 mln. Lt (iš nacionalinio biudžeto), 2004 – 990 mln. Lt (621 mln. Lt iš Europos Sąjungos lėšų ir 369 mln. Lt iš nacionalinio biudžeto), 2011 – 2119 mln. Lt (1822 mln. Lt iš Europos Sąjungos lėšų ir 297 mln. Lt iš nacionalinio biudžeto).

1575