Ženèvos konveñcijos dėl kãro auk apsaugõs, Ženevoje 1949 08 12 priimtos (įsigaliojo 1950) 4 konvencijos, kodifikuojančios ginkluoto konflikto aukų apsaugos teisę ir sudarančios tarptautinės humanitarinės teisės dalį. Ženevos diplomatinėje konferencijoje dalyvavusios 64 valstybės priėmė šias konvencijas: pirmąją – Dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo, antrąją – Dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūroje padėties pagerinimo, trečiąją – Dėl elgesio su karo belaisviais (šios konvencijos papildė 1864 Ženevos, 1899, 1907 Hagos konvencijų nuostatus) ir ketvirtąją – Dėl civilių apsaugos karo metu (2016 pabaigoje Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos buvo ratifikavusios 196 valstybės).
Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos apibrėžė sužeistojo, ligonio, karo belaisvio, civilio, civilinio objekto sąvokas, nustatė jų, t. p. medicininio ir religinio personalo, jų transporto ir įstaigų apsaugos priemones, karo nelaisvės, okupacijos režimą. Konvencijose sunkūs pažeidimai laikomi karo nusikaltimais.
1974–77 Ženevoje vykusioje diplomatinėje konferencijoje dėl humanitarinės teisės plėtros dalyvavo 140 valstybių. 1977 jos pasirašė Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos papildančius protokolus (įsigaliojo 1978): pirmąjį – Dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (2016 pabaigoje buvo ratifikavusios 174 valstybės), antrąjį – Dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (2016 pabaigoje buvo ratifikavusios 168 valstybės). 2005 Ženevoje priimtas trečiasis papildomas protokolas – Dėl papildomos skiriamosios emblemos priėmimo (įsigaliojo 2007, 2016 pabaigoje buvo ratifikavusios 73 valstybės). Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos ir jų papildomi protokolai yra Ženevos teisės svarbiausi šaltiniai.
Lietuva prie Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos ir papildomų protokolų prisijungė 1993 07 07, rafitikavo 2000 05 02, prie paskutinio papildomo protokolo prisijungė 2006 12 06, ratifikavo 2007 09 20.
73