Ženèvos pasitarmai, 1955 07 18–23 ir 1955 10 27–11 16 Ženevoje vykę Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos ir SSRS vyriausybių vadovų ir užsienio reikalų ministrų pasitarimai.
Pirmasis pasitarimas
Per pirmąjį pasitarimą (1955 07 18–23) svarstyta Europos saugumo, nusiginklavimo, Rytų ir Vakarų valstybių ryšių plėtojimo, santykių su Vokietija problemos. Atsižvelgdama į tai, kad Vakarų šalys prieštaravo SSRS 1954 pasiūlytam Europos kolektyvinio saugumo sutarties projektui, SSRS vyriausybė pasiūlė Europos saugumą įgyvendinti 2 etapais, pirmajame nesvarstant NATO ir Varšuvos sutarties panaikinimo, bet skatinant šiuos karinius blokus pasirašyti sutartį dėl atsisakymo pulti vienas kitą ir įsipareigoti ginčus spręsti taikiai. SSRS pabrėžė, kad planai dirbtinai suvienyti Vokietiją yra nerealūs, nes Vokietijos Federacinės Respublikos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos politinės sistemos skirtingos. Buvo pritarta Vakarų ir Rytų valstybių ekonominių ir kultūrinių ryšių plėtojimui.
Jungtinių Amerikos Valstijų delegacija. Priekinėje eilėje iš kairės: Valstybės departamento teisės patarėjas Hermanas Phlegeris, gynybos sekretorius Charlesʼis Erwinas Wilsonas, valstybės sekretorius Johnas Fosteris Dullesʼas, Europos ir Eurazijos reikalų valstybės sekretoriaus pavaduotojas Livingstonas Tallmadgeʼas Merchantas ir Valstybės departamento patarėjas Douglas MacArthuras II (1955 07 19)
Antrasis pasitarimas
Per antrąjį pasitarimą (1955 10 27–11 16) svarstyta Europos saugumo, nusiginklavimo, Vakarų ir Rytų šalių ryšių plėtojimo problemos, padėtis Vokietijoje. Vakarų valstybėms atsisakius sukurti visų Europos šalių kolektyvinio saugumo sistemą, SSRS siūlė sukurti tokią sistemą, į kurią įeitų tik Varšuvos sutarties ir Vakarų Europos Sąjungos šalys, t. p. Vokietijos Federacinė Respublika ir Vokietijos Demokratinė Respublika. Vakarų valstybės svarbiausiu klausimu laikė Vokietijos suvienijimą, bet SSRS jį atmetė. Pasitarimai baigėsi be nutarimų.