Zènonas Kitijiẽtis (Zēnōn ho Kitieus) apie 335 pr. Kr.Kitionas (dab. Larnaka, Kipras) apie 263 pr. Kr.Atėnai, senovės graikų filosofas. Stoicizmo pradininkas.
Gyvenimo faktai
Apie 312 pr. Kr. apsigyveno Atėnuose, apie 300 pr. Kr. įkūrė filosofijos mokyklą.
Idėjų šaltiniai
Zenono Kitijiečio materialistinių filosofijos elementų formavimąsi lėmė kinikų ir Megaros mokyklos suformuluota Sokrato bendrųjų sąvokų ir Platono idėjų teorijos kritika. Logikos ir epistemologijos srityse patyrė kiniko Antisteno Atėniečio ir Megaros mokyklos atstovo Diodoro Krono įtaką.
Išliko tik Zenono Kitijiečio veikalų fragmentų.
Filosofijos samprata
Filosofiją skirstė į logiką, fiziką ir etiką, kurią laikė svarbiausia. Logiką ir fiziką traktavo kaip įrankius etikos principams pagrįsti.
Pasaulio samprata
Zenono Kitijiečio mokymui apie ugninę pneumą, kurią laikė viso pasaulio pagrindu, materialiu ir kartu dvasiniu pradu, turėjo įtakos Herakleito mokymas apie kosmą persmelkiantį ugninį logą ir Diogeno iš Apolonijos medicinos teorijos.
Pasaulį laikė gyvu ir protingu organizmu, kurio raidą nusako kosminės būtinybės dėsniai, žmogaus protą – kosminio proto atvaizdu ir integralia dalimi, todėl sekimą būtinais kosminio proto principais laikė dorybės ir laimės pagrindu.
Etika
Jo etikai turėjo įtakos sokratiškoji dorybės ir žmogaus protingos prigimties samprata, kinikų nepriklausomybės nuo išorės veiksnių idealas ir teleologinės Sokrato, Platono ir Aristotelio nuostatos. Pabrėžė valingo troškimo, laikyto žmogaus elgesio svarbiausiu motyvu, svarbą, teigė, kad troškimas turįs būti protingas. Galutinis šio troškimo tikslas – prigimtį ir būtinybės dėsnius atitinkantis doras gyvenimas. Protu besivadovaujančio išminčiaus egzistencinės laikysenos bruožas – apatija, savita emocinio beaistriškumo būsena, deranti su proto aktyvumu.
Politinė filosofija
Jo politinei filosofijai (ją grindė etikos principais) būdinga kosmopolitizmo (pasaulinės pilietybės) ir visuotinės žmonių lygybės idėja.
708