Alfred Schnittke

Schnittke Alfred (Alfredas Šntkė) 1934 11 24Engels (Saratovo sr.) 1998 08 03Hamburgas (palaidotas Maskvoje), rusų ir vokiečių kompozitorius. Europos meno akademijų (Berlyno, Miuncheno, Hamburgo, Stokholmo, Londono) garbės narys. Gyvendamas SSRS, kaip ir kiti jo kartos avangardinės muzikos kūrėjai, negalėjo išvykti į kitas šalis, jo kūriniai skambėjo dažniau kaip taikomoji muzika. Nuo 1991 gyveno Hamburge. Muzikos iš pradžių mokėsi Vienoje. 1948 su tėvais persikėlė į Maskvą. 1958 baigė Maskvos konservatoriją (E. Golubevo kompozicijos klasę), 1961 – šios konservatorijos aspirantūrą. 1961–72 dėstė Maskvos konservatorijoje. 1962–72 dar dirbo Eksperimentinėje elektroninės muzikos studijoje Maskvoje. Pagarsėjo sukūręs Dialogą violončelei ir 7 instrumentams (1965) ir II koncertą smuikui ir orkestrui (1966).

Kūriniai

Baletai Labirintai (1971, pastatytas Leningrade 1978), Peras Giuntas (Peer Gynt 1986, pastatytas Hamburge 1989), operos Gyvenimas su idiotu (Žizn s idiotom, pagal V. Jerofejevo apsakymą, pastatyta Amsterdame 1992), Daktaro Johanno Fausto istorija (Historia von D. Johann Fausten 1983–94, pastatyta Hamburge 1995), Džezualdas (Gesualdo 1995), kompozicija pantomimai, instrumentiniam ansambliui, sopranui ir chorui Geltonas skambesys (Der gelbe Klang 1974, pagal V. Kandinskį, pastatyta Maskvoje 1984), 8 simfonijos – I (1969–72), II Šv. Florijonas solistams, kameriniam chorui ir dideliam orkestrui (St. Florian, pagal lotyniškų mišių žodžius, 1979), III (1981), IV solistams arba chorui be žodžių ir kameriniam arba simfoniniam orkestrui (1984), V (concerto grosso nr. 4, 1988), VI (1992), VII (1993), VIII (1994), Sutartinės styginių orkestrui ir mušamiesiems (1991), koncertai smuikui – I (1957, 2 redakcija 1962), II (1966, ir kameriniam orkestrui), III (1978, ir kameriniam orkestrui), IV (1984), fortepijonui – I (1960), II (1979, ir styginių orkestrui), III 4 rankoms ir kameriniam orkestrui (1988), obojui, arfai ir styginių orkestrui (1971), altui (1985), violončelei – I (1986), II (1990), smuikui, altui, violončelei ir styginių orkestrui (1994), 6 concerti grossi: nr. 1 (1977; dedikuotas Lietuvos kameriniam orkestrui), nr. 2 (1982), nr. 3 (1985), nr. 4 (1988), nr. 5 (1991), nr. 6 (1993), oratorija Nagasaki (1958), Requiem (1975), Pranciškaus Asyžiečio giesmė saulei 2 chorams ir 6 instrumentams (Der Sonnengesang des Franz von Assisi 1976), minezangas 52 choristams (1981, pagal 12–13 a. vokiečių poetų tekstus), koncertas chorui a cappella Atgailos eilės (Stichi pokajannyje 1987, pagal 16 a. rusų liturginius tekstus), kameriniai instrumentiniai kūriniai: sonatos smuikui ir fortepijonui – I (1963, versija kameriniam orkestrui, 1968), II (1968, versija kameriniam orkestrui 1987), III (1994), sonatos violončelei ir fortepijonui – I (1978), II (1994), 4 styginių kvartetai (1966, 1980, 1983, 1989), kvintetas fortepijonui ir styginiams (1972–76), Himnai violončelei ir įvairiems instrumentams (Gimny 1974–79), kameriniai vokaliniai kūriniai, tarp jų – Trys Cvetajevos eilėraščiai mecosopranui ir fortepijonui (Tri stichotvorenija Cvetajevoj 1965), kūriniai fortepijonui, muzika teatrui ir kinui.

Pagrindinis kūrybos būdas – polistilistika (nuo 1971 kompozitoriaus vartotas terminas). Viename kūrinyje gretino atonaliosios avangardinės muzikos elementus su romantizmo, klasicizmo ir kitų muzikos stilių fragmentais.

L: V. Cholopova, J. Čigareva Al′fred Šnitke Moskva 1990; D. Šulgin Gody neizvestnosti Al′freda Šnitke: Besedy s kompozitorom Moskva 1993; V. Cholopova Kompozitor Al′fred Šnitke Čeljabinsk 2003.

3082

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką