armnų genocdas Tukijoje. 16 a. Kilikijai, 17 a. Vakarų Armėnijai atitekus Turkijai, krikščionis armėnus čia imta persekioti. Armėnų gynimo pretekstu Europos didžiosios valstybės spaudė Turkiją, 19 a. 2 pusėje tapusią kovos dėl įtakos sferų objektu. Armėnų klausimas svarstytas Berlyno kongrese (1878). 19 a. pabaigoje Turkijoje įsigalint panislamizmui ir pantiurkizmui armėnai (daugiau kaip 3 mln.) tapo didžiausia kliūtimi didžiajai turkų valstybei įkurti. Nuo 1885 Turkijos valdžia stiprino jų represijas. Nepaisant Europos šalių spaudimo 1894–96 išžudyta daugiau kaip 300 000 Turkijos armėnų. Padėtis nepasikeitė ir 1908 valdžią perėmus jaunaturkiams. 1909 04 Adanoje (Kilikija) išžudyta apie 30 000 armėnų. Bręstant Pirmajam pasauliniam karui (1914–18) Turkijos vyriausybė nutarė sunaikinti armėnų tautą. 1914 02 išžudyta apie 60 000 kareivių armėnų. 1914 04 24 suimta ir ištremta apie 800 žymiausių armėnų inteligentų (dauguma jų žuvo). 1915 05–06 pradėta Vakarų Armėnijos, Kilikijos, Vakarų Anatolijos armėnų deportacija į Siriją ir Mesopotamijos dykumas; per deportaciją dauguma jų išžudyta, kiti mirė badu ir nuo ligų. 1915–16 žuvo apie 1,5 mln. armėnų; apie 600 000 pabėgo į Rusiją, Artimuosius Rytus, Europą, Jungtines Amerikos Valstijas. 1918–23 turkai išžudė dar maždaug 200 000 armėnų. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Vakarai (ir Lietuva) ėmė pripažinti armėnų genocidą; 2012 Prancūzijoje priimtas įstatymas bausti už jo neigimą. 2014 04 tuometis Turkijos ministras pirmininkas (nuo 2014 08 prezidentas) R. T. Erdoganas pareiškė apgailestavimą dėl armėnų žudynių, bet genocidą Turkija (t. p. Azerbaidžanas) iki šiol neigia. 2015 04 Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia 1,5 mln. genocido aukų pripažino šventaisiais; Europos Parlamentas balandžio 24‑ąją paskelbė armėnų genocido Osmanų imperijoje aukų paminėjimo diena.

1477