Bjørnstjerne Martinius Bjørnson

Bjørnstjerne Martinius Bjørnson

Bjørnson Bjørnstjerne Martinius (Bjornschernė Martinijus Bjòrnsonas) 1832 12 08Kvikne (Hedmarko fiulkė) 1910 04 26Paryžius, norvegų rašytojas. Gimė evangelikų liuteronų kunigo šeimoje. Dirbo žurnalistu, vadovavo teatrams Bergene ir Osle. Gyveno Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Publicistikoje skelbė Norvegijos nepriklausomybės, tautinės kultūros savitumo idėjas, pasisakė už moterų lygybę. Veikiamas N. F. S. Grundtvigo kėlė švietimo ir Bažnyčios vaidmenį. Išgarsėjo prozos kūriniais apie valstiečių gyvenimą: apysakos Sulbakeno Siunevė (Synnøve Solbakken 1857, lietuvių kalba 1929, 1961), Arnė (1858, lietuvių kalba 1961), Linksmas vaikinas (En glad gut 1860, lietuvių kalba 1907, 1961), Vestuvių maršas (Brudeslåtten 1872, lietuvių kalba 1987), apsakymai Trondas (Thrond 1857, lietuvių kalba 1937, 1983), Tėvas (Faderen 1860, lietuvių kalba 1928, 1940, 1983). Parašė istorinių romantinių dramų: Karalius Sverė (Kong Sverre 1861), Sigurdas Kryžiuotis (Sigurd Jorsalfar 1872), trilogiją Sigurdas Žiaurusis (Sigurd Slembe 1862). B. M. Bjørnsonas – skandinavų realistinės dramos pradininkas (Bankrotas / En fallit, Redaktorius / Redaktøren, abi 1875, Karalius / Kongen 1877, Virš mūsų jėgų / Over ævne 2 dalys 1883–95). Pjesė Pirštinė (En hanske 1883) sukėlė visuomenės diskusiją dorovės klausimais. Sukūrė romanus Vėliavos mieste ir uoste (Det flager i byen og på havnen 1884), Dievo keliu (På Guds veje 1889), patriotinių eilėraščių (daugelis jų tapo dainomis), Norvegijos himno tekstą (1859). Kūryboje vaizdavo šeimos santykius, aukštino tradicinę valstiečių kultūrą ir dorovę, smerkė aukštuomenės dorovinį nuosmukį; joje ryšku G. Brandeso pozityvizmo ir realizmo estetikos įtaka. Nobelio literatūros premija (1903).

1544

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką