civlinis kòdeksas, įstatyminis aktas, kuriame kodifikacijos būdu susistemintos civilinės teisės normos. Jos suskirstytos į bendrąją bei specialiąją dalis ir sugrupuotos į institutus bei pošakius, siejančius kelis institutus. Civilinis kodeksas neapima visų civilinės teisės normų, todėl priimami ir kiti civiliniai įstatymai. Civilinė teisė yra kodifikuota kontinentinės teisės sistemos šalyse, išskyrus kai kurias valstybes (pavyzdžiui, Daniją, Suomiją). Bendrosios (anglosaksų) teisės sistemos šalyse, kuriose galioja precedentinė teisė (precedentas), civilinio kodekso nėra.

Seniausias civilinis kodeksas – Justiniano kodeksas, kuriame susisteminta Romos privatinė teisė. Žymiausi Vakarų Europos civiliniai kodeksai: 1804 Prancūzijos (Napoleono kodeksas), 1896 Vokietijos. Jų pavyzdžiu sudaryti daugelio kitų šalių civiliniai kodeksai. Prancūzijos civilinis kodeksas (Code civil, Code Napoléon) priimtas 1804 03 21 (su pakeitimais iki šiol galioja Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Monake, Haityje, Dominikos Respublikoje). Jo šaltiniai – Prancūzijos revoliucijos laikotarpio įstatymai, kai kurie pataisyti ikirevoliuciniai karaliaus aktai, teismų praktika ir papročiai, romėnų teisė. Kodeksas įtvirtino asmens laisvės, formalios piliečių lygybės, privačios nuosavybės neliečiamumo ir sutarčių laisvės principus, santuokos ir šeimos santykių sekuliarizaciją. Prancūzijos civilinį kodeksą sudaro Įvadinis titulas ir 3 knygos. Įvadiniame titule pateikta kodekso paskelbimo, galiojimo ir taikymo tvarka. Pirmojoje knygoje išdėstytos piliečių teisės, santuokos ir šeimos teisės nuostatai. Civilinių teisinių santykių subjektais pripažįstami tik fiziniai asmenys. Antroji knyga reguliuoja daiktinius santykius (nuosavybės teisę, uzufruktą, servitutus). Trečiojoje knygoje reglamentuojami prievoliniai santykiai, sutarčių rūšys, paveldėjimo teisė. Prancūzijos civilinis kodeksas padarė didelę įtaką civilinių teisinių santykių reguliavimui, 19 amžiuje jį perėmė daugelis Europos ir Lotynų Amerikos šalių.

Vokietijos civilinis kodeksas (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) priimtas 1896, įsigaliojo 1900. Sudarytas remiantis germanų paprotine teise, romėnų teise, Prancūzijos civiliniu kodeksu, Austrijos civiliniais įstatymais. Įtvirtino asmens ir sutarčių laisvės, privačios nuosavybės neliečiamumo principus, pripažino iš kai kurių privačių teisių išplaukiančias socialines pareigas, draudimus piktnaudžiauti teisėmis. Civilinių teisinių santykių subjektais pripažino fizinius ir juridinius asmenis. Vokietijos civilinis kodeksas sudarytas iš 5 dalių: bendrosios dalies ir 4 knygų, skirtų prievolių, daiktinei, šeimos ir paveldėjimo teisei. Su pakeitimais iki šiol galioja Vokietijoje. Jis turėjo įtakos Austrijos, Šveicarijos, Graikijos, Japonijos, Brazilijos ir kitų valstybių civiliniams kodeksams.

LIETUVOJE svarbiausi ankstyvieji teisės šaltiniai, reguliuojantys civilinius teisinius santykius, buvo Kazimiero teisynas ir Lietuvos Statutas. Vėliau galiojo kitų šalių civiliniai kodeksai: didesnėje teritorijos dalyje – Rusijos įstatymų sąvado 10 tomo 1 dalis, Užnemunėje 1808–1940 – su pakeitimais Prancūzijos civilinis kodeksas, Klaipėdos krašte 1900–44 – Vokietijos civilinis kodeksas, Palangoje ir nedidelėje Zarasų apskrities dalyje – Pabaltijo gubernijų civilinių įstatymų rinkinys. 1918–40 Lietuvos Respublikoje civilinis kodeksas nebuvo parengtas. Sovietinės okupacijos metais galiojo Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos civilinis kodeksas, 1964 priimtas LSSR civilinis kodeksas. Atkūrus nepriklausomybę naujas civilinis kodeksas priimtas 2000 07 18 (įsigaliojo 2001 07 01). Jis reglamentuoja asmenų turtinius, su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius (įstatymų numatytais atvejais – ir kitus asmeninius neturtinius santykius), šeimos santykius. Vadovaujamasi subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais. Civilinį kodeksą sudaro 6 knygos. Pirmojoje knygoje išdėstytos bendrosios nuostatos apie civilinius įstatymus ir jų taikymą, sandorius, civilinių teisių objektą, įgyvendinimą, gynimą ir terminus. Kitose knygose reglamentuojama fizinių bei juridinių asmenų statusas ir atstovavimas, šeimos teisė (santuoka, sutuoktinių turtinės teisės bei pareigos, vaikų, tėvų, kitų šeimos narių tarpusavio teisės bei pareigos, įvaikinimas, globa ir rūpyba, civilinės būklės aktų registravimas), daiktinė teisė, paveldėjimo teisė, prievolių teisė (bendrosios sutarčių nuostatos, sutarčių teisė, kitais pagrindais atsirandančios prievolės ir sutarčių rūšys).

Napoleono kodeksas; Vokietijos civilinis kodeksas

1553

351