Edmund Husserl

Husserl Edmund (Edmundas Hùserlis) 1859 04 08Prossnitz (dab. Prostějov, P. Moravijos kr., Čekija) 1938 04 27Freiburg, vokiečių filosofas. Fenomenologijos pradininkas. Habil. dr. (1886).

Išsilavinimas ir pedagoginė veikla

1876–78 Leipcigo universitete studijavo matematiką, fiziką ir filosofiją. 1878–81 Berlyno, 1881–83 Vienos universitete studijavo matematiką. Iki 1884 Berlyno universitete buvo matematiko K. T. Weierstrasso asistentas. 1884 klausė F. Brentano filosofijos paskaitų Vienoje. 1886 Hallės universitete studijavo psichologiją, 1887–1901 jame dėstė. 1901–16 Göttingeno, 1916–28 Freiburgo universiteto profesorius. Nukentėjo nuo nacių rasistinės politikos.

Požiūris į psichologizmą

E. Husserlio filosofija sąlygiškai skirstoma į Hallės, Göttingeno ir Freiburgo periodus – jie yra nuoseklaus fenomenologijos plėtojimo pakopos. Viename ankstyvųjų veikalų Aritmetikos filosofija: Psichologiniai ir loginiai tyrinėjimai (Philosophie der Aritmetik: Psychologische und logische Untersuchungen 1891) remdamasis psichologizmu analizavo skaičiaus, daugio, vienio ir kitas sąvokas. Nuo fenomenologijos, kaip griežtosios filosofijos, kūrimo pradžios siekė paneigti psichologistinius mąstymo procesų aiškinimus ir natūralistines pažiūras filosofijoje (Loginiai tyrinėjimai / Logische Untersuchungen 2 t. 1900–01). Sąmonės procesų psichologistinė samprata pagrįsta dalykų padėties (vok. Sachverhältnis) ir esmės perskyra; sąmonė yra šių sričių tarpininkė – loginiai ir matematiniai sprendimai aiškinami nurodant tam tikras sąmonės atliekamas operacijas.

Intencionalumo samprata

E. Husserlis siekė sąmonės veiklos tyrimą perkelti į vientisą grynosios sąmonės sritį (traktuoti ją ne kaip tarpininkę ar instrumentą). Tokio mokslo apie sąmonę kūrėjas, anot E. Husserlio, privalo susilaikyti (šį susilaikymą jis vadino epoche) nuo teiginių, kuriuose nereflektuojamas objektų egzistavimas laike ir erdvėje, ir nuo visų asociatyvių santykių, į kuriuos šie objektai emociškai įtraukti. Pasaulio egzistavimas, jo tikrovė taip nepaneigiami, bet pirmiausia pabrėžiamas pasaulio ir jo prasmių sąmonėje vienumas – pasaulis yra jo prasmės. Sąmonė negali būti atskirai nuo pasaulio prasmių, prasmingas pasaulis negali egzistuoti atskirai nuo sąmonės nukreiptumo į jį. Tokį tiesioginį sąmonės ir pasaulio ryšį E. Husserlis vadino sąmonės intencionalumu. Metodą, apimantį fenomenologinį epoche, ir jo išryškinamus sąmonės patyrimo lygmenis bei horizontus E. Husserlis vadino transcendentaline fenomenologine redukcija. Ją atliekantis tyrinėtojas pakeičia natūralistiškai orientuotą psichologinį ego į transcendentalinį ego – atsisako natūralios nuostatos aplinkos, savęs ir aplinkinių žmonių atžvilgiu. Toks metodas leidžia aptikti ir fenomenologinio aprašymo būdu paaiškinti prasmių konstitavimo svarbiausius veiksmus, be kurių būtų neįmanomi vertinimas, pozicijos pasirinkimas, teorijų kūrimas, moksliniai tyrinėjimai ir kita.

Kiti fenomenologijos klausimai

Intersubjektyvumo problemą E. Husserlis nagrinėjo siekdamas suprasti kito žmogaus patyrimo galimybę. Tai yra svarbus sąmonės bruožas, nuo kurio tiesiogiai priklauso tikėjimas pasaulio objektyvumu. Veikale Vidinio laiko suvokimo fenomenologija (Zur Phänomenologie des inneren Zeitbewusstseins 1928) jis siekė atskleisti laiko patirties subjektyvią tvarką, pirminę laiko matavimo atžvilgiu. Veikale Europos mokslų krizė ir transcendentalinė fenomenologija (Die Krisis der europäischen Wissenschaften und die transzendentale Phänomenologie 1936) jo fenomenologija įgavo ontologinių bruožų. Gyvenamo pasaulio sąvoka žymi pasaulio prasmių hierarchiją – artimiausias prasmių horizontas (tiesiogiai patiriama aplinka) yra svarbiausias. Mokslo teorijos yra tiesiogiai priklausomos nuo gyvenamo pasaulio (kūniškų patirčių). E. Husserlio fenomenologija kritikuojama dėl transcendentalinio idealizmo, fenomenologinio metodo neapibrėžtumo ir neišsamumo. Šį trūkumą fenomenologai dažnai laiko metodo privalumu.

E. Husserlio filosofijos įtaka

E. Husserlio fenomenologija nėra sisteminis mokslas, neturi neginčijamų tiesų ar vienos doktrinos; tai leidžia ją produktyviai taikyti daugelyje sričių. E. Husserlio intersubjektyvumo tyrinėjimai leido fenomenologinį metodą taikyti sociologijoje, kultūros ir istorijos filosofijoje. Laiko patirties sampratą plėtojo R. Ingardenas, P. Ricœuras, W. Iseris ir kiti. E. Husserlio filosofiją interpretavo ir jo idėjas tęsė M. Merleau-Ponty, E. Finkas, L. Landgrebe, A. Lingis, M. Mamardašvili, N. Depraz ir kiti.

Kiti veikalai

Dar parašė veikalus Filosofija kaip griežtas mokslas (Philosophie als strenge Wissenschaft 1911), Grynosios fenomenologijos ir fenomenologinės filosofijos idėjos (Ideen zu einer reinen Phänomenologie und phänomenologischen Philosophie 2 t. 1913–29), Formalioji ir transcendentalinė logika (Formale und transzendentale Logik 1929), Karteziškosios meditacijos: Įvadas į fenomenologiją (Méditations cartésiennes: Introduction à la phénoménologie 1931, lietuvių kalba 2005), Patirtis ir sprendinys (Erfahrung und Urteil, išspausdinta 1939). Lietuvių kalba dar paskelbta E. Husserlio veikalų fragmentų (1974, 1992).

L: T. Sodeika E. Huserlio fenomenologija / Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis Vilnius 1981; A. Mickūnas, D. Stewart Fenomenologinė filosofija Vilnius 1994; D. Föllesdal Husserl und Frege Oslo 1958; W. Szilasi Einführung in die Phänomenologie Edmund Husserls Tübingen 1959; P. Prechtl Husserl zur Einführung Hamburg 1991.

2385

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką