Gilson Étienne Henry (Etjenas Anri Žilsònas) 1884 06 13Paryžius 1978 09 19Cravant (Yonne’o departamentas), prancūzų filosofas, neotomistas. Amerikos menų ir mokslų akademijos narys (1929), Prancūzų akademijos narys (1947). Dr. (1913). Vienas žymiausių neotomizmo atstovų.
Mokslinė ir kita veikla
Dalyvavo I pasauliniame kare, 1916–18 karo belaisvis Vokietijoje. 1907 baigė Sorboną, 1913–14 dėstė Lille’io, 1919–21 – Strasbūro universitete, 1921–32 – Sorbonoje, nuo 1926 Vidurinių amžių filosofijos katedros vadovas. 1922 įsteigė žurnalą Archives d’Histoire Doctrinale et Littéraire du Moyen Âge. 1926–29 dėstė Montréalio, Harvardo, Virdžinijos universitetuose. 1929 įstojo į bazilijonų vienuoliją, įkūrė Popiežiškąjį vidurinių amžių tyrimų institutą Toronte; jo vadovas. 1932–51 dėstė Collège de France.
Étienne Henry Gilson
Tyrimų sritys ir idėjos
Tyrinėjo vidurinių amžių filosofiją. Anot É. H. Gilsono, būtis suvokiama pažįstant daiktus, tiesioginis jos suvokimas neįmanomas. Tomo Akviniečio filosofija, pasak É. H. Gilsono, leidžia apmąstyti ir būtį, ir buvimą, ji atskleidė, kad tiesą pažinti galima kartu tikėjimu ir protu. Krikščioniškoji filosofija, anot jo, yra tiesų (Dievo egzistavimo, žmogaus valios laisvės), glūdinčių prote, atskleidimas veikiant apreiškimui. Metafizika turinti pagrįsti gnoseologiją. Dievas esąs kuriančioji jėga, jei visata būtų grynai materiali, dvasia negalėtų jos pažinti.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Tomizmas: Šventojo Tomo Akviniečio filosofinės sistemos įvadas (Le Thomisme: Introduction au système de saint Thomas d’Aquin 1919), Vidurinių amžių filosofija (La Philosophie au Moyen Âge 2 t. 1922), Vidurinių amžių filosofijos dvasia (L’Esprit de la philosophie médiévale 1932), Idėjos ir raštai (Les Idées et les Lettres 1932), Katalikybei (Pour un ordre catholique 1934), Metodiškas realizmas (Le réalisme méthodique 1935), Krikščionybė ir filosofija (Christianisme et philosophie 1936), Filosofinio patyrimo vienovė (The Unity of Philosophical Experience 1937), Būtis ir esmė (Lʼêtre et lʼessence 1948), Mūzų mokykla (LʼÉcole des Muses 1951), Dailė ir realybė (Peinture et réalité 1958), Krikščioniškos filosofijos įvadas (Introduction à la philosophie chrétienne 1960), Filosofija ir teologija (Le Philosophe et la Théologie 1960), Grožio menų įvadas (Introduction aux arts du beau 1963), Medžiagos ir formos (Matières et formes 1964), Sofijos sunkumai (Les tribulations de Sophie 1967), Masinė visuomenė ir jos kultūra (La société de masse et sa culture 1967), Lingvistika ir filosofija (Linguistique et philosophie 1969), Nuo Aristotelio iki Darwino ir atgal (DʼAristote à Darwin et retour 1971), Dante ir Beatričė (Dante et Béatrice 1974), Sudėtingas ateizmas (Lʼathéisme difficile 1979).
Parašė keletą veikalų apie Tomą Akvinietį ir tomizmą, R. Descartesʼą ir kartezianizmą, knygų apie Augustino, Bonaventūro, Bernardo Klerviečio, Danteʼs, J. Dunso Škoto ir kitų vidurinių amžių mąstytojų filosofiją.