Francesco Petrarca (R. Harto graviūra knygoje The Gallery Of Portraits With Memoirs encyclopedia 1833)

Petrarca Francesco (Frančeskas Petrárka) 1304 07 20Arezzo 1374 07 18Arquà (dabar Arquà Petrarca, prie Paduvos), italų poetas, humanistas. Rašė lotynų ir italų kalbomis. Gimė iš Florencijos ištremto notaro šeimoje. 1311 su šeima persikėlė į Carpentras (prie Avinjono, Prancūzija). Pasimokęs gramatikos ir retorikos kartu su broliu buvo išsiųstas į Montpellier, vėliau – į Bolonijos universitetą studijuoti teisės. 1326 grįžęs į Provansą dalyvavo Avinjono diduomenės gyvenime. 1327 04 06 Avinjono Šv. Klaros bažnyčioje sutiko Laurą. Ši atsako nesulaukusi meilė tapo svarbiausiu jo poezijos motyvu. Likęs beveik be išteklių priėmė minorito įžadus, visą laiką ir jėgas skyrė antikos rašytojų Cicerono, Vergilijaus, Livijaus ir Bažnyčios tėvų, pirmiausia Augustino, studijoms; tuo F. Petrarca padėjo pamatus naujajam humanizmo sąjūdžiui ir pasaulėjautai. 1330 tapo kardinolo G. Colonnos šeimos kapelionu ir draugu. Daug keliavo. Lankėsi Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos įvairiuose miestuose. Lježe atrado kelias Cicerono kalbas. 1337 apsigyveno Vaucluse’o slėnyje prie Avinjono. Išgarsėjęs lotynų kalba parašyta poema Afrika, 1341 buvo vainikuotas kaip poetas Romoje ant Kapitolijaus kalvos. Vėliau svečiavosi pas Parmos valdovus, buvo išvykęs į Neapolį kaip popiežiaus pasiuntinys. Veronoje atrado svarbius Cicerono veikalus, tarp jų laiškus Atikui (pirmas 16 knygų). 1348 būdamas Parmoje sužinojo apie Lauros mirtį nuo maro. Ši žinia paskatino grįžti prie meilės eilių italų kalba, sudėlioti jas į vientisą rinkinį – pirmąją Dainyno redakciją. Parašė laišką imperatoriui Karoliui IV Liuksemburgui kviesdamas jį į Italiją kaip taikdarį. 1353–61 gyveno pas Milano valdovus Visconti, 1362–68 – Venecijoje, vėliau – Arquà vietovėje.

Didesnę kūrybos dalį sudaro lotynų kalba parašyti kūriniai. Prozoje sekė Ciceronu, poema Afrika (Africa, pradėta 1338, nebaigta), kurioje apdainuotos Romos karvedžio Scipiono Afrikiečio pergalės, sukurta pagal Vergilijaus Eneidos pavyzdį. Šia savo kūrybos dalimi F. Petrarca tikėjosi pelnyti šlovę. Pavyzdžiu keldamas Ciceroną ir Vergilijų padėjo pamatus humanistų filologijai, siekiančiai apvalyti lotynų kalbą nuo viduramžiško scholastinio stiliaus ir grąžinti jai klasikinį grynumą. F. Petrarca įtvirtino svarbiausius vėlesnei humanistų literatūrai būdingus žanrus – dialogą ir laišką. Svarbiausi literatūrinių laiškų rinkiniai – Rerum familiarum (24 knygos 1325–66), adresuoti draugams ir antikos rašytojams, ir Rerum senilium (17 knygų 1361–74). Minėtinas ir Laiškas ateities kartoms (Epistula ad posteros), kuriame pateikta išsami paties poeto autobiografija iki 1371. Kiti svarbesni lotynų kalba parašyti kūriniai: traktatai Apie garsiuosius vyrus (De viribus illustribus, pradėtas 1338, nebaigtas), Apie panieką pasauliui (De contemptu mundi, parašyta 1342–43, lietuvių kalba fragmentas išspausdintas 1980), Apie savo paties ir daugelio kitų neišmanymą (De suis ipsius et multorum ignorantia, parašyta 1367), invektyvos, dialogai Apie vaistus nuo gero ir blogo likimo (De remediis utriusque fortunae, parašyta tarp 1354 ir 1366), Apie slaptą mano minčių konfliktą (De secreto conflictu curarum mearum, pradėtas 1342–43, baigtas iki 1358); pastarajame ryšku nerimas, krikščioniškųjų vertybių ir žemiško poetinės šlovės siekio priešprieša. F. Petrarcai turėjo poveikio ne tik antikos autoriai, bet ir Augustino raštai skatino gilintis į savo vidaus pasaulį, turėjo įtakos ir jo poezijai italų kalba.

Sekdamas Dante italų kalba parašė regėjimų poemą Triumfai (Trionfi, pradėta iki 1340, baigta 1374). Svarbiausias kūrinys – meilės poezijos rinkinys Dainynas (Il canzoniere), kuris turėjo didelę įtaką literatūrinės italų kalbos formavimuisi ir tolesnei Europos lyrikos raidai. Jį F. Petrarca kūrė visą gyvenimą, maždaug nuo 1335, ir parengė 9 redakcijas. Vėlyviausią, kuri pavadinta Fragmentai liaudies kalba (Rerum vulgarium fragmenta), sudaro 366 eilėraščiai, daugiausia sonetai. Rinkinys pradedamas įžanginiu sonetu, kuriame Dainyno tema – jaunystės meilė – pristatoma retrospektyviai kaip jaunystės metų paklydimai. Knyga baigiama augustinietišku atgailos motyvu – kancona malda Švč. Mergelei Marijai. Knygos vientisumą pabrėžia ir skaičių simbolika – eilėraščių tiek, kiek dienų keliamuosiuose metuose. Paprastai Dainynas skirstomas į 2 dalis – iki Lauros mirties ir po jos. Iš tikrųjų eilėraščių išdėstymo tvarka nėra griežtai chronologinė ir perteikia ne realią, o idealiąją poeto autobiografiją. Lauros figūra vyrauja visame Dainyne, bet mylimosios dalyvavimas netiesioginis, iškylantis atmintyje, vizijose ir sapnuose. Pažymėtas vienatve ir gyvenimo laikinumu, tradicinis trubadūrų laikus siekiantis meilės motyvas F. Petrarcos poezijoje virto paskata gilintis į save, įsiklausyti į subtiliausius sielos virpesius. F. Petrarca ištobulino soneto formą, sukūrė naują poetinės kalbos stilių, išgrynintą nuo aplinkinės tikrovės konkretumo, sutelktą į vidinius subjekto išgyvenimus; dėl tokio lyrinės kalbos absoliutumo, atsietumo nuo konkrečių istorinių realijų F. Petrarcos poezija įvairiomis epochomis tapo lengvai pritaikomu pavyzdžiu, 15–18 a. paskatino vadinamąjį petrarkizmo klestėjimą Italijoje ir Europoje. Sonetų vertimų į lietuvių kalbą pradėta skelbti nuo 1923.

J. Parandowski Petrarka Vilnius 1961; N. Mann Petrarca Milano 1993; M. Ariani Petrarca Roma–Napoli 2002.

944

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką