Karalius Frederikas I (aliejus, 16 a. paveikslo kopija, Nacionalinis istorijos muziejus Frederiksborgo pilyje)
Frèderikas I (Frederik I) 1471 10 07Haderslevo pilis 1533 04 10Gottorpo pilis (Šlėzvigas-Holšteinas; palaidotas Schleswigo katedroje), Šlėzvigo-Holšteino kunigaikštis (1482–1533), Danijos (1523–33) ir Norvegijos (1524–33) karalius. Oldenburgų dinastijos. Jauniausias Kristijono I sūnus, Jono I brolis, Kristijono III tėvas, Kristijono II dėdė. Užaugo ir vėliau daugiausia gyveno Gottorpo pilyje. Po tėvo mirties 1482 tapo vyresniojo brolio Jono I, paveldėjusio Danijos ir Norvegijos sostą, bendravaldžiu Šlėzvigo-Holšteino kunigaikštystėje. Po Jono I mirties (1513) Daniją ir Norvegiją valdė jo sūnus Kristijonas II. 1523 01 Jutlandijos didikai pasiūlė Frederikui nuversti Kristijoną II ir tapti karaliumi. 1523 pavasarį Frederiko kariuomenė užėmė didžiąją dalį Danijos, 1523 04 Kristijonas II atsisakė sosto. Frederikas tapo Danijos, 1524 – ir Norvegijos karaliumi (nominaliu, niekuomet ten nesilankė ir nebuvo karūnuotas).
1524–25 Frederikui teko malšinti Jutlandijos ir Skånės valstiečių, reikalaujančių sugrąžinti Kristijoną II, sukilimus. 1531 Kristijonas II įsiveržė į Norvegiją ir, palaikomas Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio V, pareiškė teises į Danijos sostą. Rigsrodo (Danijos Valstybės taryba) remiamas Frederikas I suėmė Kristijoną II ir iki gyvos galvos jį kalino.
Nors iki mirties išliko katalikas, Frederikas I palaikė stiprėjantį protestantizmą: nurodė protestantams ir katalikams naudotis tais pačiais maldos namais, skatino Biblijos vertimą į danų kalbą. Frederiko I dėmesys tikėjimo reikalams Danijos katalikų ir protestantų lemiamą konfrontaciją atidėjo keliems dešimtmečiams.
Frederiko I duktė Dorotėja (1504–47; iš pirmos santuokos, 1502, su Ona Brandenburgiete, 1487–1514) ištekėjo už Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio, Sofijos Kazimieraitės sūnaus. Antrą kartą (1518) Frederikas vedė Sofiją Pamarietę (1498–1568), Kazimiero Jogailaičio vaikaitę.