Friedrich Wilhelm Joseph Schelling

Friedrich Wilhelm Joseph Schelling (dailininkas J. K. Stieler, aliejus, 1835, Naujoji pinakoteka Miunchene)

Schelling Friedrich Wilhelm Joseph (Frydrichas Vilhelmas Jozefas Šèlingas) 1775 01 27Leonberg (prie Stuttgarto) 1854 08 20Bad Ragaz, vokiečių filosofas. Vienas žymiausių vokiečių klasikinės filosofijos ir objektyviojo idealizmo atstovų.

Išsilavinimas ir pedagoginė veikla

1790–95 studijavo Tübingeno, 1796–98 Leipcigo universitetuose. 1798–1803 dėstė Jenos, 1803–06 Würzburgo, 1820–26 Erlangeno, 1827–41 Miuncheno, 1841–46 Berlyno universitetuose; profesorius (1798).

Patirta įtaka

F. W. J. Schellingas patyrė J. G. Fichteʼs, I. Kanto, B. Spinozos ir kitų įtaką.

Kūrybos etapai

F. W. J. Schellingo kūryba dažnai skirstoma į keturis etapus (pradinis, maždaug iki 1796, gamtos filosofijos, apie 1796–1801, tapatumo filosofijos, 1801–09 ir pozityviosios filosofijos, po 1809).

Pirmasis kūrybos etapas

Pirmajam etapui būdinga nekritiškas J. G. Fichte’s idėjų perteikimas ir interpretavimas, originalių idėjų mažai.

Antrasis kūrybos etapas

Antrasis etapas laikomas pačiu svarbiausiu ir įtakingiausiu. Pagrindinį dėmesį skyrė gamtos filosofijai ir pažinimo teorijai. Prieštaraudamas J. G. Fichte’s pasaulio sampratai, teigė, kad egzistuoja ne tik pasaulis, bet ir gamtos pasaulis, kuris toks pat realus ir svarbus. Gamtą suprato ne kaip mechanizmą ar medžiagą, priemonę praktinio proto tikslams, bet kaip savitikslę ir savarankišką visų reiškinių vienovę, kurios raida baigiasi sąmoningo atsiradimu. esmė yra dvasia, gamtos esmė – jėga, kuri reiškiasi visuose fiziniuose, cheminiuose, biologiniuose procesuose ir yra materijos pradas. F. W. J. Schellingo gamtos filosofija prisidėjo prie vokiškojo romantizmo idealų atsiradimo – sekimo gamta, amžino kūrybiško gamtos ir gyvenimo atsinaujinimo.

Pažinimo teorija

Romantizmui buvo svarbi ir intuicija, kurios reikšmę pabrėžė F. W. J. Schellingas. Pasak jo, pažinimas vyksta trimis pakopomis – nuo pojūčių ligi suvokimo, nuo suvokimo ligi refleksijos ir nuo refleksijos ligi valios. Suvokimas yra būtinas ir ribotas, valia – laisva ir neribota. Sąvokas galima atskirti nuo jų objektų tik abstrakcijoje, tikrovėje to padaryti neįmanoma – pažinimas yra ir objekto vienovė. Todėl yra būtina pažinimo sąlyga. F. W. J. Schellingo pažinimo pakopų teorija turėjo įtakos G. W. F. Hegeliui.

Trečiasis kūrybos etapas

Trečiajame kūrybos etape plėtojo tapatumo filosofiją, estetikos teoriją. F. W. J. Schellingas manė, kad objektas ir subjektas skiriasi tik pavidalu, savo esme yra tapatūs, nes, priešingu atveju, būtų neįmanoma paaiškinti, kaip subjektas gali pažinti ir spręsti apie objektą. Tapatumo filosofijai turėjo įtakos vitališkas G. Bruno panteizmas. F. W. J. Schellingas tikėjo, kad gyvybė yra neorganinio pasaulio pagrindas, bet ne atvirkščiai. Teigė gamtos ir dvasios tapatumą – gamta yra nematoma dvasia, dvasia – nematoma gamta. Visos priešingybės – gamta ir dvasia, objektas ir subjektas, begalybė ir baigtinumas, idealumas ir daiktiškumas – susivienija Absoliute, t. y. Dieve. Dievas negali būti suvoktas protu, nes jo esmė yra valia.

Meno filosofija

F. W. J. Schellingo požiūriu, menininkas negali suprasti savo meno kūrinio iki galo, nes tikras menas yra pasąmoninis ir begalinis. Meno tikslas – nei nauda, nei malonumas, nei žinojimas, nei moralė, bet grožis – begalybės įkūnijimas. Tik mene protas gali save visiškai pažinti ir realizuoti.

Istorijos filosofija

Istorija, anot F. W. J. Schellingo, yra žmogaus laisvės plėtra, amžina raida tobulos federacinės pasaulio valstybės link. Laisvė yra tapati būtinybei. Šis tapatumas yra neįsisąmonintas, ne žinojimo, bet tikėjimo dalykas.

Ketvirtasis kūrybos etapas

Paskutiniame kūrybos etape F. W. J. Schellingas kūrė pozityviąją filosofiją, kuria siekė papildyti ankstesnę negatyvią, racionalią filosofiją. Tyrinėjo Dievo ir žmogaus santykį, Apreiškimo, nuodėmės klausimus. Ieškojo dieviškojo principo raidos pasaulio istorijoje, daugiausia mituose ir religijose. Juose esą atsiskleidžia žmogaus aktyvumas. Mitologiją aiškino kaip a priori struktūrą turinčią simbolinę idėjų sistemą (šis požiūris turėjo įtakos E. Cassireriui). Būties esmę matė Dieve, begaliniame, bedugniame amžiname niekyje. Šiuo laikotarpiu, iškilus G. W. F. Hegeliui, F. W. J. Schellingo įtaka sumenko.

Įtaka

F. W. J. Schellingas dar turėjo įtakos A. Schopenhaueriui, S. Kierkegaard’ui, E. Hartmannui ir kitiems.

Veikalai

Svarbiausi veikalai: Gamtos filosofijos idėjos (Ideen zu einer Philosophie der Natur 1797), Apie pasaulio dvasią (Von der Weltseele 1798), Transcendentaliojo idealizmo sistema (System des transcendentalen Idealismus 1800), Meno filosofija (Philosophie der Kunst 1802–03), Paskaitos apie akademinių studijų metodą (Vorlesungen über die Methode des academischen Studiums 1803), Filosofija ir religija (Philosophie und Religion 1804), Žmogaus laisvės esmės ir su ja susijusių dalykų filosofiniai tyrimai (Philosophische Untersuchungen über das Wesen der menschlichen Freiheit 1809, lietuvių kalba 1995).

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką